Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
J. Ralys
Justinas RalysŠaltinis: Etaplius.lt
I
Kai pradedame dažniau susimąstyti apie ateitį – dabartis įgauna daugiau prasmės.... Kodėl būna kartais liūdna, nors nusišauk? Todėl, kad dažniausiai liūdna pasidaro pagalvojus apie tai, kas mūsų laukia rytoj, poryt, po savaitės. Kartais susimąstom net kas mūsų laukia po metų ar dar daugiau. Tada kai kas nebeištveria šitokių minčių ir nusižudo.
Nusižudo dažniausiai dėl to kad būna per silpni. Stiprus ne tas, kuris pasirinko išeitimi iš problemos virvę, vaistus ar skutimosi peiliukus, bet stiprus tas, kuris liko šiame pasaulyje ir pabandė spręsti kad ir kokią beviltišką problemą. Tokiems, kurie turėjo didžiulių problemų ir sugebėjo „nesudurniuoti“, reikėtų skirti medalius, garbės raštus. Galbūt tada sumažėtų savižudybių Lietuvoje ir visame plačiajame pasaulyje?
Nonsensas! Tai visiška nesąmonė. Aišku nesąmonė tik ta dalis, kurioje sakau kad reikėtų duoti medalius tiems, kas išdrįso gyventi. Bet tie, kurie sunkumų spaudžiami nepakelia rankos prieš save, tikrai verti pagarbos, o tie, kurie nusižudė dėl nevykusios meilės, dėl to, kad tėvai neišleido į vakarėlį ar dar dėl ko nors beprasmiško verti tik vieno – visiško pažeminimo. Kaip kad esu girdėjęs, jog Biblija sako: „Nusižudęs pateks į pragarą. Nebus jokios skaistyklos. Pragare mirusysis kęs didžiules kančias – kiekvieną minutę tūkstantis velnių tą žmogų sudraskys į tūkstančius mažų gabalėlių.“ Mano manymu to per mažai. Per mažos kančios tam, kuris sukelia tokias dideles kančias gyvųjų pasaulyje. Bet tai religija. Kažin kaip ten yra iš tikrųjų, nes iš ano pasaulio dar negrįžo nė vienas, kurio pasakojimą būtų galima įrodyti kaip teisybę.
Rašau ne tam kad kas nors perskaitęs nebesižudytų, ar kaip tik atvirkščiai – supratęs savo beprasmybę – nusidobtų. Nusižudyk. Nusižudyk ir nepamatysi, kas bus rytoj. Nusižudyk ir nepamatysi, kaip tavo mama kepa blynus ryte. Nusižudyk ir nebenueisi į žūklę su tėvu. Nusižudyk ir nebepamatysi, kaip tavo brolis ar sesuo eina į vakarėlį. Nusižudyk ir nutrauksi viską. Po tavęs liks tuščia vieta. Nusižudysi – po tavęs net taško neliks. Liks tik skausmas, ašaros ir dar kartą skausmas.
Šia tema neperskaičiau nė vienos knygos, neperskaičiau nė vieno straipsnio – tokio, kuris nagrinėtų priežastis to kas vyksta. Taigi mano rašliavą galite laikyti mėgėjiška sapalione, bet nemanau kad ji yra visiškai bevertė, kažkam ji tikrai duos naudos. Gerai užteks. Kalba eina apie savižudybę. Vėliau galbūt pakalbėsiu ir ne tik apie tokias juodas mūsų visuomenės dėmes. Galbūt panagrinėsiu politiką galbūt krepšinį, muziką ar šiaip ką nors – atsipalaidavimui. Tema pakankamai plati ir reikalaujanti dėmesio, tačiau labai mažai jo sulaukia. O gal daug? Hmm... Parašiau ir pats suabejojau ar tikrai ši – savižudžių tema, nesulaukia pakankamai didelio dėmesio. Kaip bebūtų – ar sulaukia ar ne, aš jai skirsiu šiokį tokį dėmesį.
Bus daugiau.