Žemės ūkyje naudojamos trąšos grasina šalies vandens telkiniams

Vilnius

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt

7996

Gėlo vandens šaltiniai – upės, ežerai, marios, požeminiai vandenys – tai bene brangiausias ir reikšmingiausias Lietuvos išteklius, kurio stygių ima justi vis daugiau pasaulio valstybių. Vis dėlto, per pastaruosius 15 metų šalies vidaus vandenų būklė negerėja: dėl taršos ir toliau dumblėja ežerai, užauga upės, dažnas vandens žydėjimo reiškinys. Didžiausias vandens taršos šaltinis azoto junginiais, skatinančiais šiuos reiškinius – žemės ūkio veikla. Todėl būtina ieškoti sprendimų, padėsiančių sumažinti šių junginių patekimą į vandens telkinius, pagerinti vandens telkinių būklę ir išsaugoti švarius gėlo vandens telkinius ateities kartoms.

Dėl intensyvėjančios žemės ūkio veiklos azoto junginių išsiplovimas iš dirvos į vandens telkinius kasmet vis didėja. Pirmiausia, prie to prisidėjo 2002-2016 m. šalyje intensyvėjęs žemės ūkio plotų tręšimas – mineralinių trąšų sunaudojimas padidėjo apie 60 proc. Šie duomenys yra išvestiniai, nes statistika su konkrečiais skaičiais, kiek ir kur yra tręšiama, iki šiol, deja, nerenkama. Gausesnio tręšimo tendenciją pagrindžia ir trigubai išaugęs metinis javų derlius, kai javais apsėtas plotas didėjo tik 45 proc. Padidėję azoto išplovimai siejasi ir su išaugusiais dirbamos žemės plotais: minėtuoju laikotarpiu ariamosios žemės pagausėjo maždaug dešimtadaliu.

Aplinkos viceministras Mindaugas Gudas pažymi, kad nesuvaldyta tarša iš žemės ūkio sektoriaus gali atsiliepti labai skaudžiai. „Užteršti ežerai, lėtatėkmės šiaurės ir vidurio Lietuvos upės žymiai sparčiau dumblės, užaugs vandens augalais, be to, kaip ir Kuršių marios ir Baltijos jūra, dažniau žydės, todėl bus vis mažiau tinkami rekreacijai: poilsiui, maudymuisi, baidarių žygiams, plaukiojimui, – perspėja M. Gudas. – Be to, ambicingais terminais pasiekti ir išlaikyti gerą paviršinių vandens telkinių būklę Lietuvą įpareigojo ES Bendrosios vandens politikos direktyva, Jūrų Strategijos pagrindų direktyva, Helsinkio konvencija. Nesiėmus skubių veiksmų tarptautiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti.“

Siekiant sumažinti žemės ūkio taršą, visų pirma būtina įgyvendinti priemones, numatytas Vandenų plėtros programos įgyvendinimo veiksmų plane, tarp kurių svarbiausios šios:

• ūkininkai turi sudarinėti tręšimo planus, kad nesusidarytų perteklinio į vandens telkinius išsiplaunančio azoto, kurio augalai neįsisavina;
• tręšimo planai turi būti sudaromi specialistų pagal oficialiai patvirtintas moksliškai pagrįstas metodikas;
• organinių ir mineralinių trąšų naudojimas tame pačiame plote turi būti integralus ir paremtas auginamų pasėlių poreikiais;
• turi būti renkama patikima informacija apie realiai sunaudojamus mineralinių trąšų kiekius konkrečiuose laukuose;
• ūkininkai turi būti skatinami auginti tarpinius pasėlius;
• turi būti užtikrinamas paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų aplinkosauginių reikalavimų laikymasis (neariama ir netręšiama iki pat pakrantės ir kt.).

Taip pat tarša galėtų ženkliau mažėti, jeigu ūkininkai susidomėtų dirbtinių perteklines maistines medžiagas sulaikančių pelkučių, sedimentacinių tvenkinėlių įrengimo, drenažo žiočių pertvarkymo teikiama nauda. Periodiškai išvalant šiuose įrengtuose telkiniuose susikaupusius nešmenis, į laukus būtų grąžinama dalis vandens nuplauto derlingojo dirvožemio sluoksnio ir maistinių medžiagų. Tai atneštų naudos ne tik aplinkai, bet ir leistų ūkininkams sutaupyti tręšimui išleidžiamų lėšų.

LR Aplinkos ministerijos informacija

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt