Ze­no­nas Sa­ba­lys: „Jautė­me vie­ni ki­tus dva­siš­kai“

Šiauliai

„Kai baigė­me Ši­lutė­je vi­du­rinę, mes jautėmės kaip se­se­rys ir bro­liai“, – sa­ko Z. Sa­ba­lys. (Ze­no­no Ei­mu­čio Sa­ba­lio as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

135553

„Esu stip­riai ri­zi­kin­go am­žiaus“, – sa­ko 82-uo­sius me­tus ei­nan­tis Ze­no­nas Ei­mu­tis Sa­ba­lys, ta­čiau vis tiek pa­kvie­čia į švie­sią sa­vo namų te­rasą. Jo­je įsi­taisę, ret­sy­kiais pri­si­merk­da­mi nuo taik­lių saulės spin­du­lių, mu­du kal­bamės apie se­nus mo­kyk­li­nius lai­kus: kai vai­kams trūko ne plan­še­čių, o batų, kai vy­res­ni glo­bo­jo ma­žes­nius ir ne­bu­vo girdė­ti už­gau­lių žod­žių. Ko­kia mo­kyk­los bend­ruo­menė au­gi­no ir for­ma­vo as­me­nybę, tiek daug da­vu­sią Šiau­liams?

„Man tai atrodė tikra pasaka“

Nusipelnęs inžinierius, esperantininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis Z. Sabalys 1939 m. gimė Kaune. Jo tėvas Juozas Sabalys tuo metu dirbo statybos inžinieriumi Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriuje. Tiesa, tais pačiais metais, kai gimė sūnus, Sabalių šeima persikraustė į Rokiškį. Čia gyveno ir dirbo iki 1944-ųjų, o tuomet Z. Sabalio tėvui teko priimti sunkų sprendimą: vengiant tremties, palikti sukurtą gerovę ir pasitraukti į žmonos gimtinę.

„Iš Rokiškio pabėgome priešpaskutiniu ešalonu. Važiavome pro Šiaulius, kuriuos bombardavo sovietų lėktuvai. Iki šiol pamenu, kaip slėpėmės prie geležinkelio stoties buvusiame parkelyje ir kaip stipriai tėvai mus su seserimi, kuriai tebuvo vienas mėnuo, spaudė prie žemes: kad, jei jau sužeistų, tai juos, o ne mus. Nors aš tuo metu galvojau: ko jūs taip spaudžiate, juk skauda“, – pasakoja Z. Sabalys.

Sunkios kelionės tikslu tapo Balsėnų kaimas tuometėje Kretingos apskrityje, kuriame gyveno giminės: dėdės A. Račkaus name buvo įsikūrusi Balsėnų pradinė mokykla, kurioje mokytojavo pusbrolis. Sabaliams buvo leista apsistoti mokytojų kambarėlyje.

Būtent Balsėnuose inžinierius lankė pirmąją klasę ir sako, kad tai buvęs įspūdingas laikas. „Toji kaimo mokyklėlė turėjo įvairiausių fizikos ir chemijos priemonių. Man tai atrodė tikra pasaka. Su manimi mokėsi ir Kazimieras Antanavičius (ekonomistas, visuomenės bei politinis veikėjas, – aut. past.). Bet tai išsiaiškinau kur kas vėliau, jau po jo mirties. Daug ką gyvenime sužinojau per vėlai... O buvo laikas, kai abu studijavome tame pačiame institute, susitikdavome ir aš jo vis klausdavau: na, kur mudu matėmės?“ – šypteli Z. Sabalys.

Naujos aplinkos ir nematytų prietaisų pakerėtas pirmaklasis kibo į mokslus, o jo tėvas – į darbus. Iš pradžių plušėjo dėdės ūkyje, o besibaigiant karui, netoliese esančiame Veiviržėnų miestelyje J. Sabaliui buvo pasiūlyta matematikos mokytojo vieta.

basi.jpg

Su batais – tik į bažnyčią ir mokyklą

Šeima į Veiviržėnus persikraustė rudeniop. Z. Sabalio mokslo metai Balsėnuose nebuvo pilni, tad buvo nuspręsta jaunuolį dar kartą leisti į pirmąją klasę. „Bet aš tėvams pasakiau – su tais žiopliais nesimokysiu! Fanaberija – dabar tokios neturiu“, – juokiasi jis ir priduria, kad šiam kaprizui tėvai vis tik pritarė: Z. Sabalys Veiviržėnų pradinėje mokykloje 1945 m. iškart tapo antroku.

Kadangi buvo mokytojo vaikas, į mokyklą privalėjo eiti pasitempęs – su batais. Tokią galimybę turėjo toli gražu ne visi vaikai – trūko ne tik avalynės, bet ir pinigų jai. Vasaromis daugelis lakstydavo basi, šaltesniu metų laiku – su klumpėmis. „Man buvo prisakyta į bažnyčią ir mokyklą eiti su kamašais – žemaičiai taip vadino grubius darbinius batus. Pamenu, kai dar gyvenome Balsėnuose, į bažnyčią žygiuodavome apie penkis kilometrus. Eidavome basi, per petį persimetę tuos kamašus – kad mažiau dėvėtųsi. Netoli bažnyčios buvo upė, joje nusiplaudavome kojas ir tik tada apsiaudavome batus. O kaip dabar esame išlepę“, – sako Z. Sabalys.

Pasitempęs būdavo ne tik jis, bet ir tėvas. „Kartą, po Veiviržėnus bevaikštant, prie tėvo prisikabino saugumiečiai – kad su šlipsu ir skrybėle, suprask, ponas atsirado. Tėvas su savimi visuomet nešiodavosi patriušusį portfelį, o jame – laikraštį „Tiesa“. Ištraukė jį, parodė saugumiečiams fotografiją, kur SSRS politbiuro nariai – su šlipsais ir skrybėlėmis, paklausė, ar čia irgi ponai? Nuo to laiko prie jo nebekibo“, – pasakoja inžinierius.

1945 m. J. Sabalys įkūrė Veiviržėnų progimnaziją – 1948 m. ją lankyti pradėjo ir Z. Sabalys. Vis tik mokslai truko neilgai, apie porą mėnesių – šeimai teko pasitraukti iš Veiviržėnų.

kartu-10.jpg

„Jautėme vieni kitus dvasiškai“

Šįsyk Sabaliai atsidūrė Šilutėje. 1948–1955 m. būsimasis šiaulietis lankė Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą, iš kurios likę šilčiausi prisiminimai. Kad ir turistinis moksleivių žygis dviračiais į Vilnių 1955 m., skirtas tautų draugystei paminėti.

„Vežėmės palapines ir miegodavome pakelėse. Pamenu, kokie laimingi buvome, kai mums leido pernakvoti Kauno Adomo Mickevičiaus gimnazijoje. Ant grindų, užtat su stogu. Valgyti daug neturėjome – vežėmės maišą cukraus ir jį mainydavome į maistą, kurį ruošdavome ant laužo. Su mumis važiavo tik vienas fizinio lavinimo mokytojas Izidorius Žilinskas. Užteko – buvome drausmingi ir pareigingi. Po visko gavome ministro padėkas ir geografinių atlasų, nes žygyje užėmėme antrąją vietą“, – pasakoja Z. Sabalys.

Šilutėje mokslus jis krimto būdamas jauniausias ir mažiausias klasėje – kai kurie bendraklasiai buvo net penkeriais ar šešeriais metais vyresni. Vis tik šiaulietis sako niekuomet negirdėjęs pašaipų, užgaulių žodžių. „Šilutėje vienintelis turėjau krepšinio kamuolį – tik nueidavau į aikštelę, iškart prisirinkdavo didesnių. Jie galėjo atimti kamuolį ir palikti mane ašaroti, bet ne – pasidalydavo į komandas ir mane į kurią nors paimdavo. O mokyklą Šilutėje baigiau priešpaskutinis ūgiu – buvau 1,80 cm, „perspektyvus aukštaūgis“, – šypteli Z. Sabalys.

Gražūs santykiai klostėsi ne tik tarp bendraklasių ar kiemo draugų – mokytojai ir tėvai padėdavo tiems, kurie turėjo mažiau. Inžinierius pamena, kad vieną klasiokę, kurios tėvai buvo ištremti, klasės auklėtojas Juozas Banys su žmona visuomet pasikviesdavo pietų ir pavaišindavo sriuba. „Ji visą gyvenimą buvo jiems dėkinga, visada juos prisimindavo. Ir jų džiaugsmais džiaugėsi, ir jų liūdesiu liūdėjo. Jautėme vieni kitus dvasiškai. Štai jums ir bendruomenė, nors mane šis žodis erzina. Kažkoks netikras, dirbtinis“, – sako Z. Sabalys.

mokykla.jpg

Išleido bendraklasio knygų

Šiaulietis pamena, kad, dar lankant mokyklą Veiviržėnuose, mokiniai buvo raginami tapti pionieriais. Z. Sabalys, patariamas tėvo, nuo tokio pasiūlymo išsisukinėjo.

„Šilutėje mane irgi laužė. Kai mirė Josifas Stalinas, iškvietė pas direktorių – šnekino rašyti pareiškimą į komjaunimą. Kabinete ir du saugumiečiai buvo. Atžagariai atsisakyti negalėjau – vyniojausi, kaip mokėjau. Galų gale padavė popieriaus lapą, parkerį ir sako – rašyk. O aš – pas mane namuose parkeris geresnis.Tik pajutau, kad gavau per sprandą – vos nuo kėdės nenugriuvau. Bet tuo viskas ir baigėsi“, – pasakoja Z. Sabalys.

Tiesa, nuo santvarkos gniaužtų išsisukti nepavyko. Mokyklą Šilutėje jis baigė šešiolikos ir dargi sidabriniu medaliu. Nusprendė sekti tėvo pėdomis ir tapti statybos inžinieriumi – nors jis ir atkalbinėjo. Stojamiesiems reikėjo komjaunimo komiteto charakteristikos. Ją Z. Sabalys gavo, tik kad įrašas dokumente nenudžiugino: „Politiškai nesubrendęs.“

„Stojimai. Mane vertina mandatinė komisija, kuriai vadovauja Kauno politechnikos instituto įkūrėjas ir rektorius prof. Kazimieras Baršauskas. Vienam komisijos nariui, aišku, užkliūva mano charakteristika ir tai, kad aš ne komjaunuolis. K. Baršauskas pažiūri dokumentus, pavarto ir sako: bet kokie geri pažymiai ir koks jis dar jaunas – įstos. Atsisuka į mane ir klausia – įstosi? Kas beliko – aš galvą tik linkt. Taip mane ir prižnybo, teko stoti“, – sako Z. Sabalys.

Bestudijuojant buvo surengtas bendraklasių susirinkimas, o tuomet visi išsiskyrė ilgiems metams – klasės susitikimai pradėti organizuoti maždaug aštunto dešimtmečio pabaigoje. Inžinierius pamena, kad, dalyvaudamas Akmenės cemento gamyklos statybose, pats to nežinodamas, ne vienus metus važinėjo pro buvusio bendraklasio Algimanto Kiminiaus langus Ventos miestelyje.

„Kartą Algimantas man padovanojo savo poezijos knygelę – jau mokykloje rašė eiles. Skaičiau ją pusantros paros be pertraukos. Mano skaitymas analitinis – juk esu inžinierius. Eilės patiko. Kai vėl susitikome, paklausiau, ar turi dar eilėraščių. Na, sako, yra dar kokie keturi tūkstančiai...“ – pasakoja Z. Sabalys.

Subūręs kitus bendraklasius, „Lions“ klubo, kuriam priklauso, narius, aktyviai padedant gydytojui Algirdui Gauronskiui, šiaulietis organizavo šių eilėraščių išleidimą. Taip dienos šviesą išvydo mažiausiai keturios eilėraščių knygos. Beje, jų viršelius ir knygos puslapius papuošė šiaulietės Michalinos Adomavičienės iliustracijos. Pasirodo, žinoma menotyrininkė buvo Z. Sabalio bendraklasė.

zygis-12.jpg

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt