PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2022 m. Sausio 9 d. 11:04

Ža­vus megz­tu­ko su­grį­ži­mas

Vilnius

(Gpointstudio nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


199889

Su­ti­ko­me Nau­juo­sius. Išk­lau­sė­me be­ga­lę svei­ki­ni­mų, lin­kė­ji­mų, pa­tys svei­ki­no­me ki­tus. Lin­ki­ma bu­vo lai­mės, mei­lės, svei­ka­tos, pi­ni­gų (kad snai­gės virs­tų pi­ni­gais)... „Lin­kiu svei­ka­tos!“ – lin­ki tū­las su iš kau­kės iš­lin­du­sia no­si­mi. Kas­pi­nais per­riš­tos do­va­nos pri­mi­nė re­no­va­vi­mui su­pa­kuo­tus na­mus.
 

Kaip greitai bėga laikas. Ar jau pasistatėte namuose tigro statulėlę? Kada buvo užstrigęs laivas Sueco kanale? Atsakysite – senų seniausiai, o tai įvyko ne taip ir seniai – praėjusį balandį. Revizuojant metus, meni momentus, kai, būdavo, pagalvoji: „Štai ji, laimė!“, o pasirodo – ne, vėl patirtis. Šią žiemą jau buvo ir bus lijundrų, tad aktoriams ir šiaip kalbėtojams atsirado naujas pratimas – dešimt kartų greitakalbe ištarti žodį „lijundra“. Pabandykime ir mes. Be to, lijundros metu paslydus griūvant prisiminkime, jog reikia tūpti. Gaila, kad prisimename tai nugriuvę.

Seime 2021-aisiais apie partnerystę kalbėta ilgiau nei apie Biudžeto įstatymą, o per praėjusius metus protestų buvo daugiau nei per visus nepriklausomybės metus, įskaitant ir tarpukarį. Kalbėdami skaipu, mes žiūrime į tą langelį, kur mes. Bet šiaip žmonės Lietuvoje nėra blogi. Pastebėjau, paskutiniu metu po spektaklio visi ploja atsistoję. Suvaidino prastai, vis tiek stojasi ir ploja. Nors Kalėdos ir Naujųjų sutikimai buvo keistoki: vaikai salėje, o Kalėdų Senelis už lango. Reikia saugotis. Nors gal greitai Kalėdų nebešvęsime, o bus tiesiog neįvardytos šventės. Įdomiausia, jog tai pasiūlė parlamentarė iš Maltos, kurioje 98 procentai Romos katalikų. Prisiminiau girdėtą istoriją apie musulmoną, kuris vengia būti vietose, kur tik yra Kalėdų eglutė, kad neatsiverstų į krikščionybę.

Omikronas nuo Kalėdų panoro visus apdovanoti karantinu. Jau nebesuskaičiuoju, kuri dabar kovido banga. Trečioji, ketvirtoji?.. Gal galima sužinoti, kiek sezonų dar mums šį suknistą serialą rodys? Teigiama, jog pati baisiausia devintoji banga. Na, gal iki devintojo sezono šio serialo režisieriai išsisems, pavargs ir jis baigsis jau anksčiau. Ir trijų sezonų tokiam niekalui per akis.

Iš Airijos atostogų grįžęs draugas, besibaigiant buteliui, tapo perdėm jautriu ir apsiverkė: „Pasiimčiau Lietuvą į Airiją.“ Jis klydo. Šito nereikia. Prašmatnaus namo Palangoje kvadratinio metro kaina 9 300 Eur, panašaus namo Santa Barbaroje – 6 500 Eur. Princo Hario ir Meghan Markle namai pigesni nei tūlo lietuvio Palangoje. O štai brangiausi lapkričio mėn. butų sandoriai Vilniuje: 1 000 000 Eur –  191 kv. m Olimpiečių g., 846 000 Eur – 157 kv. m Z. Sierakausko g. ir 660 000 Eur – 212 kv. m Rožių alėjoje.

Baigiantis metams, išgirdau mintį, jog reiktų atstatyti Gedimino pilį. Kai Vilniuje atstatinėjo Valdovų rūmus, žvelgiau skeptiškai. Bet dabar galvoju – gal ir gerai, kad atstatėme. Gedimino piliai pritarčiau. Atrodytų kaip Edinburge, o dabartinė pilis būtų tik šoninis atstatytos pilies bokštelis. Taip kažkada ir buvo. Reikia, kad viskas atsirastų laiku. Neries krantinės arką suprastume, jei ji būtų atsiradusi krantinę visiškai sutvarkius, „iščiustijus“. Aplink spalvingomis plytelėmis kloti takai, gėlynai, kavinių staliukai, apstatyti krištolo taurėmis, ir surūdijęs vamzdis.

Ir Vilniuje, ir Kaune vyksta naujamečiai „Traviatos“ spektakliai. Vilniuje pirmo veiksmo puotos scenoje visos viešnios vienodais rūbais. Tiesa, puošniais. Sako, tai labai gražu: vienodas spalvų ir modelių derinys. Bet juk A. Diumos laikais, jei į pobūvį ateitų moteris, pasipuošusi tokia pat suknele kaip ir kita, kažkuri iš jų turėtų palikti pobūvio salę.

Jei apie aprangą, tai, sako, sugrįžta megztukai. Žavus šio primiršto švelnaus apdaro sugrįžimas šią šaltą žiemą. Megztukas – tai daug laisvės. Perfrazuojant populiarios knygos ir kino filmo pavadinimą, galima tarti, kad ir velnias dėvi megztuką. Vakarų pasaulio žvaigždės pamėgę megztukus. Vieniems jis kasdienis drabužis, kiti, vilkėdami ryškių spalvų megztukais, traukia pasivaikščioti vieni ar su šeima Londono, Paryžiaus ar Niujorko gatvėmis, važiuoja dviračiu į turgų daržovių. Dėl nepriekaištingo stiliaus ne kartą pagirtos žvaigždės, atrodo, kartais pavargsta nuo tokio įvaizdžio ir puola prie patogaus megztuko. Beje, apsirengę megztukais, jie tarsi pabrėžia jiems būdingą bohemišką stilių. Kai kurie sako, jog kai neturi nuotaikos, megztukų nenusivelka visą dieną. Ilgainiui megztukas tampa tarpiniu drabužiu tarp darbo ir vakarinių rūbų.

92005.jpg

Apsigaubęs megztuku, Naujuosius sutikau įsitaisęs ant sofutės su Vudžio Aleno paskutiniuoju, jubiliejiniu – 50-uoju kino filmu „Rifkino festivalis“. Nusikėliau į saulėtą Ispaniją – į kino filmų festivalį San Sebastiane. Filmo herojai grožisi juos supančia architektūra, aptarinėja festivalio filmus, dalyvauja spaudos konferencijose, apdovanojimų ceremonijose, vakarėliuose ir, be abejo, pasineria į meilės nuotykius. „Gyvenimas – tarsi filmas. Kartais tai komedija, drama arba romantinis filmas, tačiau visų pirma tai – detektyvas“, – skelbia balsas už kadro.

Metai visad prasideda tyliai. Sausis pats vangiausias mėnuo. Judesys prasideda vasarį, artėjant Valentino dienai. Tiesa, tai bus ilgųjų savaitgalių metai (jų šiemet net keletas).

Bent man metų pradžios tyla miela. Tylintys žmonės atrodo orūs... Susimąsčiau apie tylą žmonių santykiuose. Kažkas yra pasakęs, jog gerus santykius lemia ne tik mokėjimas susikalbėti, bet ir sugebėjimas gerai jaustis tyloje. Tyla yra bendravimo dalis. Kartais būna, kad tu tyli ir jautiesi nejaukiai. Kartais būna, kad tu tyli, o tyla kažkuo turtinga, reiškianti meilę ir pagarbą.

Senieji išminčiai sakė, kad tylėjimas reiškia įsiklausymą ir mokymąsi. Tyla – tai būdas apginti privatumą, tai pagarba kitų individualumui. Didelis dalykas priprasti prie ilgos tylos ir mokėti likti kantriam. Caras Petras I, norėdamas išjuokti kokį nepaklusnų „bojariną“, liepdavęs: „Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlįstų.“

Vaikystėje su tėvais prieš Kalėdas ir Naujuosius visad klausydavome Virgilijaus Noreikos atliekamos dainos: „Sninga, sninga, sninga ir žemėn lėtai krinta, krinta snaigių lengvučiai pūkai, nuostabia sidabro skraiste ji puošia, brangioji, tave.“ Ypač žavėdavo dainos pabaiga: „Aš tave pirmuoju sniegu lyg nuotaką baltą vedu.“ Per šias Kalėdas ir Naujuosius toji daina vėl atgimė. Įspūdingiausių švenčių metu visad atgimsta vaikystė.