Zarasų krašte prie Luodžio ežero....

Utena

ALGIMANTAS NAVICKAS

JONAS BAREIKISŠaltinis: Etaplius.lt

19005

Lietuvoje yra daug įvairaus stiliaus bažnyčių, kurių bokštai pasitinka užsukančius į šias vietas. Tačiau ką be šeimininko, vietos žinovo gali pasakyti nebylūs bokštai? Architektūros žinovams – nebent kokio stiliaus maldos namai.

Todėl žinodamas, kad važiuodami pro Salaką, turėsime laisvo laiko, susiskambinau su Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro vadybininku Kęstučiu Vasilevskiu ir paprašiau, kad jis pabūtų gidu man ir mano kolegoms. Ačiū jam už pateiktą informaciją, kuri pagilino mūsų žinias apie Salaką – miestelį Zarasų rajono savivaldybėje, šalia kelio Dusetos–Degučiai–Dūkštas. Visų pirma, tai seniūnijos centras, čia yra Salako seniūnaitija.

Pasak Kęstučio Vasilevskio, „iš pirmo žvilgsnio mūsų miestelis galbūt niekuo neišsiskiria iš kitų – veikia pagrindinė mokykla, Zarasų meno mokyklos skyrius, turime biblioteką, paštą bendruomenės centrą, tačiau atvažiuojančiajam turime ką parodyti.“

Salake stovi obeliskas su kario ir moters skulptūromis (5,31 m aukščio, pastatytas 1930 m. dominikonų vienuolyno ir bažnyčios vietoje, skulptorius M. Farbmann). Yra Gražutės RP lankytojų centras, kuriame yra ir Salako krašto etnografinė ekspozicija, V. Žilinskienės „Jūrų muziejus“ (nors gyvenvietė nuo jūros nutolusi net 300 km). Pietiniame pakraštyje – totorių kapinės – vienintelės veikiančios musulmonų kapinės Aukštaitijoje. Nepriklausomybės paminklas (1930 m. pastatytas vaistininko Mačiaus lėšomis).

Visgi Zarasų krašto architektūros perlas – Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia.

„Vos įvažiavus į Salako miestelį, atvykusiuosius iš toli pasitinka aukštai į dangų besistiebiantis Salako bažnyčios bokštas. Ryškiausias Salako architektūros akcentas sudaro įspūdį, lyg lankytum ne Zarasų rajono miestelį, o puikiausias Normandijos ar senosios Anglijos bažnyčias“ – jaučiasi, kad gidas didžiuojasi Salako Bažnyčia.

Pasak Kęstučio, „Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia užburia savo didingumu ir masyvumu. Galbūt todėl, kad nėra įprasta, jog didžiulis pilkų tašytų akmenų statinys taip ryškiai išsiskirtų iš vietos kraštovaizdžio. Bet bažnyčia Salaką garsina, daro lengvai atpažįstamą, tad ir vietiniai gyventojai didžiuojasi gyvendami šio sakralinės architektūros perlo paunksmėje“.

Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro vadybininkas Kęstutis Vasilevskis, vaizdžiai pasakojo apie Salaką. „Šalia vieno iš didžiausių Lietuvos ežerų, Luodžio, įsikūręs Salakas yra žinomas jau nuo XV amžiaus pabaigos – jau tuomet čia veikė bažnytinė bendruomenė. Pakrikštijus Lietuvą, karalius Jogaila Salako krašto žemių dovanojo Vilniaus vyskupui. O ir aplinkui esančių pilkapių gausa liudija, kad žmonės čia gyveno jau gerokai iki to“.

Šimtus metų Salaką puošė medinės bažnyčios. Bet kaip jau dažnai nutikdavo prieš du tris ir daugiau šimtų metų, kylantys miestelių gaisrai jas tiesiog sunaikindavo. Pavyzdžiui, paskutinė medinė bažnyčia Salako parapijai tarnavo vos 40 metų.

1905 metų birželio 15-osios naktį kilo gaisras, sunaikinęs miestelio dalį, besidriekiančią iki pat upelio. Ugnyje pražuvo ir bažnyčia kartu su visu turtu, archyvu. Nuo karščio išsilydė ir nukrito varpai.

Tuometinis parapijos klebonas Antanas Kryžanauskas kartu su vietiniais gyventojais nusprendė pastatyti tokią bažnyčią, kuri būtų atspari ugniai ir kitoms negandoms.

Naujus maldos namus projektavo iš Rygos pakviestas architektas Ignotas Morgulcas. Kadangi didžiulei bažnyčiai reikėjo labai daug akmenų, vien Salake buvo sunku surasti pakankamai medžiagų. Todėl po apylinkę netruko pasklisti kalbos, kad vykstančiųjų į Salaką prašoma į vežimą įsimesti vieną ar kitą akmenį ir tokiu būdu prisidėti prie statybos.

Salakiečiai prie bažnyčios statybos prisidėjo ne tik akmenimis, bet ir pinigais – parapijiečiai suaukojo 41000 iš 98000 bažnyčios statybai reikalingų rublių. Kita dalis buvo surinkta Varšuvoje, Sankt Peterburge ir kituose dideliuose imperijos centruose.

Klebono paraginti salakiečiai ir aplinkinių vietovių gyventojai ne tik vežė akmenis į Salaką, bet ir padėjo samdytiems mūrininkams statybų metu. Tašytus 45x45 – 80 centimetrų dydžio stačiakampius akmenis reikėjo užkelti į didelį aukštį, todėl buvo pagaminti didžiuliai neštuvai, kuriais sunkų akmenų krovinį nešdavo iki aštuonių žmonių brigada. Tokiu būdu per penketą statybos metų talkoje sudalyvavo visi stipresni Salako parapijos vyrai.

Įdomu tai, kad aukščiausia akmeninė šalies bažnyčia galėjo būti dar aukštesnė – planuota ji buvo 95 metrų aukščio, bet statybų metu apgriuvus pastoliams buvo nuspręsta apsistoti ties 75 metrais. Antrojo Pasaulinio karo metais bažnyčios bokštas buvo numuštas ir jo krentanti smailė stipriai apgadino bažnyčios interjerą. Bokštas buvo atkurtas tik 1988–1989 metais. Atstatyta bažnyčia liko 72 metrų aukščio.“

Dar daug ką apie Salaką, jo apylinkes, vietos žmones norėjo papasakoti mums ponas Kęstutis, tačiau, kaip sakoma, „mus spaudė laikas“ ir turėjome padėkoję jam pasukti savais keliais...

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt