Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Prof. Arūnas Gumuliauskas: „Negali visi vienodai mąstyti. Kai visi vienodai mąsto, o propaganda žiniasklaidoje liejasi pagal vieną kurpalių, išugdomas toks žmonių mentalitetas, koks jis šiandien yra Rusijoje. Demokratijos stiprybė – diskusija.“ (Rolando Parafinavičiaus nuotr.)
Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt
Lietuvos nepriklausomybė atkurta lygiai prieš 32-ejus metus, bet jau prieš gerą dešimtmetį pasigirsdavo prognozių, kad tos dvasios, kuri buvo 1990-aisiais, nebepajusime. Karas Ukrainoje mums sugrąžino Kovo 11-osios vienybę, grįžo ir Sausio 13-ąją išgyventas siaubas. Istorikas profesorius Arūnas Gumuliauskas sako, kad kilęs karas parodė aptingusiai Europai, kokie mes jiems esame svarbūs: „Dabar vyksta karas dėl kokybiškai naujos Europos.“
– Vos po 32-ejų metų laisvės vėl išgyvename pavojų mūsų valstybei.
– Kai yra pavojus, natūralu, kad atsiranda vienijimosi instinktai. Visur pasaulyje tiems, kurie gyvi, šie instinktai ir atsiranda. 1990–1991 metais Lietuva iš tikrųjų buvo vieninga, tiek paskelbiant politinę nepriklausomybę, tiek ją apginant. Visiškai normalu, kad kai išnyksta realūs išorės pavojai, kai imama gyventi demokratijos sąlygomis, išsiskiria nuomonės taktiniais klausimais. Valstybės vystymosi strategija – nepriklausoma valstybė – priimtina daugeliui šalies gyventojų ir politikų, bet kaip tą pasiekti, nuomonės išsiskiria. Natūralu, kad politinės jėgos šalies viduje diskutuoja, kartais peržengia etikos ribas ir net būtų keista, jei visos politinės jėgos būtų vieningos, – tokiomis sąlygomis demokratija mirtų. Šiandien iškyla mūsų valstybės egzistencijos klausimas, todėl matome susivienijusią tautą ir politikus. Kita vertus, net tame susivienijime stebime tokių apraiškų, kaip „raganų medžioklė“ ir pan. Ramiai žiūriu į nesutarimus, kol jie vyksta šalies viduje, Konstitucijos rėmuose. Tam ir yra Konstitucija, kuri yra pirmo būtinumo dokumentas moderniai demokratijai. Nemanau, kad žmonės turėtų bijoti vidaus diskusijų, tai normalios demokratijos vyksmas. Jei dabar nebūtų tokio susivienijimo, tada sakyčiau, kad yra labai blogai.
– Nepriklausomoje Lietuvoje ir kitose šalyse matome žmonių, apie kuriuos sakoma, kad jų sąmonė – vergo. Kaip tame anekdote: „Kartą Stalino paklausė, kas yra vergo sąmonė. Jis įsakė atnešti vištą ir čia pat ją gyvą nupešti. Nupeštoji drebanti višta baugiai ėmė glaustis prie to, kuris ją nupešė. „Štai jums ir atsakymas, – nusijuokė Stalinas, – kuo labiau ją peši, tuo labiau ji glaudžiasi prie savo kankintojo.“
– Žmonių, kuriems aukščiau visko yra jo gerovė ir kurie be savo gerovės nieko daugiau nemato, yra visose šalyse. Gerovė sukuriama labai įvairiai. Jei kalbame apie totalitarines valstybes, tokias kaip Rusija, Kinija, tai ten kiekvieno žmogaus gerovė priklauso nuo režimo. Natūralu, kad ta višta, kurią peša, glaudžiasi prie režimo ašies. Ji kito varianto nemato. Kai yra demokratinė visuomenė, irgi yra žmonių, kuriems gerovė yra aukščiau visko, bet jie ją sukūrė šiek tiek kitaip. Jie palaiko Putino režimą tam, kad tas režimas neateitų pas juos. Aš tai vadinu „riebaus katino“ sindromu, tokių apraiškų Europoje daug. Nuo ilgo ir tingaus gyvenimo jie nebenori nieko daryti ir visomis išgalėmis nori apsaugoti savo gerovę. Štai kodėl Europai Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurios išsilaisvino iš komunistinės diktatūros, yra tas naujasis kraujas, kuris verčia didinti kraujo spaudimą pačioje ES. Liaudiškai tariant, pravarinėja tą kraują. Mes patys net neįsivaizduojame, kokie esame svarbūs aptingusiems Vakarų europiečiams.
Patyrę visus komunistinio režimo baisumus, mes vakariečiams neleidžiame ramiai būti. Šiame Ukrainos kare didžiulį vaidmenį atlieka tos valstybės, kurios buvo komunistiniame režime, kurios sujudino Europą: Lenkija, Baltijos šalys, Čekija, Slovakija ir kt. Šios šalys į ES pateko vėliausiai, bet jos šiandien labai matomos. Net buvo sujudinta Vokietija, kuri pradėjo kardinaliai keisti politiką. Tačiau svarbiausia, kad Ukrainoje nėra žmonių, kurie palaikytų Putino režimą. Tai rodo, kad tauta yra susicementavusi, manau, kad tiesa yra jos pusėje ir karas jai baigsis sėkmingai.
– O kaip vertinate Putino melo propagandai tarnaujančius žurnalistus? Žurnalistai daugiau nei kiti gauna informacijos iš viso pasaulio, puikiai žino, kas vyksta, tačiau sąmoningai kuria ir pateikia melagingą informaciją savo šalies žmonėms.
– Tai labai puiki pamoka viso pasaulio žurnalistams. Greta pinigų, kuriuos gauni už atliktą darbą – užsakymą, turi būti sąžinė. Negali pinigai ir gerovė paskandinti sąžinės. Tai labai svarbus dalykas. Dar ir dabar pastebiu mūsų žiniasklaidoje visišką nepersiorientavimą karo sąlygomis. Per karą jie kalba viešai apie taktinius dalykus. Tai nėra gerai, tai nepersiorientavimas. Pavyzdžiui, istorija apie Ukrainai siunčiamus naikintuvus, kitą karinę pagalbą. Paskelbia anksčiau, nei sprendimas priimtas. Pikta skaityti, kai sako, kad viena ar kita šalis Ukrainai atsiųs tiek ir tiek automatų ar mašinų. Betrūksta, kad automobilių numerius nurodytų. Reikia visiems orientuotis, ką skelbti. Pirmiausia žurnalistas turi žinoti, kad jis yra žmogus ir turi sąžinę. Antras dalykas – profesionalumas. Jei užsiiminėji propaganda, o ne žurnalistika, tavo dienos anksčiau ar vėliau baigsis.
92907.jpg
– Socialiniuose tinkluose taip pat stebime propagandos, melagienų, žmonės skuba skelbti draugų naujienas, jų nepatikrinę, arba dalijasi fotografijomis ir įrašais, kaip jie padėjo ir padeda ukrainiečiams.
– Žinau ne vieną šiaulietį, kurie padeda tyliai, bet yra tokių, kurie savo pagalbą išnaudoja viešiesiems ryšiams. Sugedimo lygis toks. Net mūsų aukščiausieji pareigūnai, kurie turėtų komentuoti, kas vyksta Lietuvoje, komentuoja karą. Gal kai kuris net įtiki, kad nuo jo pasirodymo televizoriaus ekrane priklauso karo sėkmė. Užsienio politikos analitikai ir karo analitikai tai turėtų daryti.
– Ar Lietuvos žmonių, pasaulio žmonių dėmesys kenčiančiai Ukrainai ir pagalba jai po kažkiek laiko nenuslops, ar žmonės neatbuks?
– Dalis žmonių tikrai atbuks. Nors tai ir nepalyginami dalykai, bet galima situaciją lyginti su koronaviruso pandemija. Pradžioje kokia buvo reakcija, o kokia po pusmečio? Bet manau, kad Europa tikrai neatbuks, nes sprendžiasi jos likimas. Ukrainiečiai tikrai gina visą Europą ir noriu pabrėžti – neduok Dieve, kad neliktų Ukrainos. Mes jau esame Šaltojo karo fazėje ir vadinamoji Berlyno siena, kuri buvo prie Donbaso ir Luhansko, pralaimėjimo atveju ateitų iki mūsų. Būtų labai nesaugu gyventi, tvyrotų įtampa, todėl nei Europa, nei JAV negalėtų nusiraminti. Dėmesys visada bus sutelktas į karą, nes karo baigtis lems mūsų ateitį. Vienas gyvenimas bus, jei karas bus laimėtas, ir visai kitas, jei jis bus pralaimėtas. Juk totalitarinių Europoje valstybių, jei karas bus pralaimėtas, bus trys – Rusija, Baltarusija ir jau Ukraina.
– Kodėl vienoms šalims pavyksta išsivaduoti iš diktatūros, o Rusijai – niekaip?
– Tai civilizacijos ypatumai. Tai azijinė civilizacija, kuri yra išsiugdžiusi despotizmo mentalitetą. Rusija negali gyventi be despoto. Jei peržvelgtume Rusijos istoriją, tai pamatytume, kad kuo didesnis despotas valdė, tuo labiau jis buvo šlovinamas istorijos vadovėliuose. Tai eina iš amžiaus į amžių. Aplink Maskvą buvo vienijamasi mongolų-totorių antplūdžio metu, buvo perimta azijinė civilizacija, ji išlikusi iki šių dienų. Mes niekada nebuvome su jais vienodi, nes mes priklausome europinei civilizacijai, o Rusija – azijinei. Tiesa, Stalino paliepimu buvo perrašyta istorija pagal europinės civilizacijos modelį. Tai buvo niekuo neparemti dalykai. Šiandien mes aiškiai matome, kiek Rusijos gyventojų tą karą palaiko, kiek nepalaiko. Kurie pamatė daugiau pasaulio – nepalaiko, o kuriems gerai gyventi glūdumoje, tie palaiko ir jų yra daug.
Negali visi vienodai mąstyti. Kai visi vienodai mąsto, o propaganda žiniasklaidoje liejasi pagal vieną kurpalių, išugdomas toks žmonių mentalitetas, koks jis šiandien yra Rusijoje. Turi būti nuomonių įvairovė, žmonės dėl nuomonių įvairovės egzistavimo turi kovoti visomis įmanomomis intelektualinėmis priemonėmis – turi vykti diskusija. Demokratijos stiprybė – diskusija. Ne ginklu, bet žodžiu turi nugalėti.
Dar labai svarbus dalykas – propaganda. Būtent šioje srityje svarbi istorijos politika. Valdant Putinui, buvo paskelbtas įstatymas, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už istorijos faktų iškraipymą. Bet įdomiausia, kad ta atsakomybė skiriama ne tik Rusijos piliečiams, bet ir buvusios Sovietų Sąjungos respublikoms – ir Lietuvai. Jei sakai, kad 1940-aisiais Lietuvą okupavo sovietai, iškraipai Rusijos istoriją. Rusija perrašė savo istoriją, kaip reikėjo Putino režimui. Toje istorijoje Ukrainos nėra, jie nesibodi garsiai kalbėti, kad Ukrainą nori ištrinti. Tai labai svarbus dalykas, todėl istorijos politikai turi būti skiriamas labai didelis dėmesys.
– Pabandykime prognozuoti, kas būtų, jei rytoj būtų paskelbiamos paliaubos.
– Karių Putinas tikrai neišves. Tai jam reikštų pralaimėjimą. Karius jis gali išvesti tik po derybų, kai bus aiškiai sutriuškintas. Kai nebebus pavojaus Kijevui, Chersonui, Odesai, Nikolajevui, Mariupoliui, kai bus atmuštos rusų pajėgos prie sienos arba į Luhansko ir Donecko teritoriją. Galbūt tada bus galima kalbėti apie karių išvedimą. Manau, kad rusai ir toliau kalbės apie Ukrainos pasidavimą. Pažiūrėkime – po antrųjų derybų lyg ir susitarė dėl „žaliųjų koridorių“, bet visi susitarimai eina perniek – šaudo į ukrainiečių autobusus. Putinas išves kariuomenę tik tada, kai iš tikrųjų bus nokdaune, kai bus parklupdytas. Netikiu, kad jis kam nors suteiks įgaliojimų išvesti kariuomenę.
– Karo Ukrainoje fone pasigirdo ir įvairių šalių minčių susigrąžinti seniau karinių konfliktų metu prarastas teritorijas.
– Labai daug teritorijų Europoje yra, kurių ateitis priklauso nuo šio karo pabaigos. Pasaulio čečėnų apsisprendimas kariauti Ukrainos pusėje perša mintį, kad jie galvoja apie Čečėnijos ateitį, kad nemano, jog Kadyrovas yra jų ateitis. Padniestrės, Gruzijos, Kalnų Karabacho reikalai visai kitaip spręsis, jei nebebus Putino. Manau, kai kurios šalys šią situaciją išnaudos, todėl galiu pasakyti, kad dabar vyksta karas dėl kokybiškai naujos Europos.
– Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis visame pasaulyje išryškėjo kaip tikras lyderis, kritiniu momentu gebantis išlikti tvirtas.
– Aktoriaus specialybė yra tinkama politikai, nes politika susideda iš trijų dėmenų: mokslo, praktikos ir meno. Menas kaip viešieji ryšiai. Modernioje istorijoje turime du aktorius prezidentus – R. Reiganą ir V. Zelenskį. R. Reiganas pasaulio ir Amerikos istorijoje yra labai nusipelnęs, o dabar V. Zelenskis nusipelnė Europos ir Ukrainos istorijai. Beveik neabejoju, kad V. Zelenskis bus Nobelio taikos premijos laureatas. Jis užgožė visus. Kokį jis turi autoritetą, kaip jis drąsiai kalba. Vien jo atsakymas amerikiečiams: „Manęs nereikia pavėžėti, man duokit ginklų.“ Tai auganti figūra.
Kai žmogus ekstremaliomis sąlygomis nesutrinka, tampa lyderiu, traukia visą valstybę – labai gražūs dalykai. Jauniems politikams jis puikus pavyzdys. Be jokių intrigų žmogus išsikovojo tas pozicijas, kurias dabar turi. Jei dabar pažvelgtume į Europą, kokius lyderius matome? Andrzejus Duda, Emanuelis Makronas, Borisas Džonsonas ir V. Zelenskis – daugiau nesimato. Bet iš šio ketvertuko vis tiek labiausiai išryškėjęs V. Zelenskis.