Vokietijos pasas lietuvybės nepanaikino

Lietuva

Min­dau­go Jak­šio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Sva­jū­nas Sa­ba­liaus­kasŠaltinis: Etaplius.LT

327802

Antrą dešimtmetį Berlyne gyvenantis Mindaugas Jakšys neišsižada savo šaknų, nors ir turi Vokietijos pilietybę. Jį sapnuose aplanko senelių kaimas Veiniuose (Kelmės r.), įsikūręs tarp Varnių ir Užvenčio. Netyčia atrastas molbertas pakeitė Mindaugo gyvenimą – jis pradėjo tapyti. O vieną dieną, rusijai užpuolus Ukrainą, kitą dieną nutapė paveikslą ir padovanojo Ukrainos ambasadai. Apie Vokietiją ir jos žmones, apie kūrybą ir viltis ir kalbamės su menininku.

– Gyveni ir kuri Berlyne – viename iš pasaulio kultūros ir politikos sostinių, bet apie tai pakalbėsime šiek tiek vėliau. O dabar apie Lietuvą. Gimei ir augai Kaune, vaikystę leisdavai pas senelius Žemaitijoje. Kokie ryškiausi atsiminimai iš Lietuvos?

– Berlynas – mano jaunystės svajonių miestas! Šis dinamiškas ir kūrybingas metropolis man buvo tarsi magnetas. Nors gimiau ir augau Kaune, mano širdį visada žavėjo didmiesčių pulsas.

Vaikystės vasaras leidau pas senelius mažame Žemaitijos kaimelyje Veiniuose, tarp Varnių ir Užvenčio, kur daug ramybės ir grožio. Iki šiol menu močiutės pamelžtos karvės pieno skonį… Šis kaimelis dažnai mano mintyse ir sapnuose. Ateinančią vasarą ketinu jį aplankyti. Bet bijau nusivilti. Mano vaikystės atsiminimuose jis toks didelis, o kaip atrodys dabar?

Aš savarankišką gyvenimą pradėjau labai anksti. Kai mokiausi dvyliktoje klasėje, nuo vėžio mirė mano mama ir likau vienui vienas. Buvau septyniolikos metų ir vaikiškai pykau, kad ji mane paliko. Septyniolikos metų jaunuolis turėjo per kelias savaites tapti suaugusiu…

Žinoma, buvo giminių, bet nelabai jiems rūpėjau, tad kabinausi į gyvenimą, kaip išmaniau. Buvo itin daug skaudžių nusivylimo valandų ir džiaugsmo minučių.

Mama mane ne tik išmokė puikiai žaisti šachmatais, bet ir liepė mokytis vokiečių kalbos, tarsi nujausdama, kad mano galutinė stotelė bus Berlynas. Ji kalbėjo, kad mūsų giminėje yra vokiškų šaknų, gaila, tada jos neišklausinėjau visko. Taip ir liko daug paslapčių, o teisingiau – nežinomųjų mano gyvenime.

Atmintyje liko besišypsantis mamos veidas... Šie prisiminimai man labai brangūs, nes be jų nieko daugiau iš Lietuvos neišliko. Turiu minty – materialaus. Bet, manyčiau, svarbiausi prisiminimai…

Nuoširdžiai sakau: pasiilgstu autentiško lietuviško gyvenimo būdo, kalbos skambesio ir kvapų. Bet save jau laikau berlyniečiu.

– Kokia atrodo Lietuva iš Berlyno pozicijų?

– Vieniems Berlyne gyvenantiems žmonėms Lietuva asocijuojasi su sparčiai besivystančia ekonomika ar istoriniais ryšiais su Vakarų Europa, Vilniaus baroku ar lietuvių kalba. Bet dažnai į Lietuvą žiūrima „buitiškai“: vokiečių pensininkai mėgsta lietuviškas sanatorijas, kurias jiems nėra itin brangios. Pasaulyje yra šalių, kurias vokiečiai myli. Žiūrėjau statistiką, kuri mane džiugina: vis dažniau Lietuvą atranda Vokietijos piliečiai. Todėl, manyčiau, Lietuvos valstybė kiek įmanydama turėtų reklamuoti šalį Vokietijoje, juolab kad Lietuvoje jau greit bus vokiečių kareivių batalionas, o Radviliškio rajone – „Rheinmetall“ šaudmenų gamykla. Tai didelis Lietuvos pasiekimas ir užtikrintas didesnis saugumas.

– Esi Vokietijos pilietis, daugiau nei prieš dešimtmetį gavai vokišką pasą. Kas paskatino šį sprendimą? Jei būtų dviguba pilietybė, norėtum susigrąžinti lietuvišką pasą?

– Kaip ir sakiau, nuo pat jaunystės jaučiau stiprų ryšį su Vokietija. Nebuvo lengva tapti Vokietijos piliečiu. Sąmoningai pasirinkau siekti Vokietijos pilietybės. Tapęs Vokietijos piliečiu, tapau mažiau lietuvis? Tikrai ne: ne pasas nusako lietuviškumą. Taip, aš kalbu vokiškai, bet mąstau lietuviškai. Aš praradau lietuvišką pasą, bet iš manęs niekas neatėmė lietuviškumo. Skaitau lietuviškai ir visada skatinau Berlyno lietuvius dalyvauti referendumuose ir balsuoti už dvigubą pilietybę. Nes kiekvienas turi teisę išsaugoti ryšį su savo šaknimis ir tuo pačiu metu būti aktyviu kitos šalies piliečiu. Ar norėčiau atgauti Lietuvos pilietybę? Vienareikšmiškai – TAIP.

– Pakalbėkime apie tavo tapybą. Negaliu nesižavėti tavo darbais. Iš jų sklinda nesuvokiama šviesa ir šiluma. Dera spalvos ir koloritas. Kaip tavo gyvenime atsirado dailė?

– Mama kūrė eiles... Mano dėdė buvo žinomas aktorius. Tad visada jutau, jog turiu menininko gyslelę. O dailė atsirado visiškai netikėtai: vieną dieną, eidamas pro kaimynų namus, netikėtai prie šiukšlių konteinerio išvydau seną, apdulkėjusį molbertą su pritvirtinta tuščia drobe. Širdis ėmė plakti stipriau. Tai buvo tarsi ženklas, tarsi kvietimas pradėti kurti. Rankos pačios pasiekė molbertą ir aš jutau, kaip viduje bunda kažkas naujo.

Netrukus draugė iš Kauno atsiuntė dovanų ryškių guašo dažų. Tai buvo tarsi sprogimas mano kūrybiniame pasaulyje. Spalvos, kurios anksčiau buvo tik vaizduotėje, dabar atgijo ant drobės. Su kiekvienu potėpiu jutau, kaip mano siela tampa vis lengvesnė, o pasaulis – spalvingesnis. Tą dieną supratau, kad menas – tai ne tik hobis, bet ir mano gyvenimo būdas.

– Žinau vieną mistinę detalę. Viename darbe naudojai daug geltonos ir mėlynos spalvos, o po kelių dienų prasidėjo rusijos ir Ukrainos karas.Sutapimas ar nuojauta?

– Taip, viename paveiksle buvo daug geltonos ir mėlynos spalvos. Netrukus po jo nutapymo rusija užpuolė Ukrainą. Prasidėjus karui Ukrainoje, iš solidarumo savo sode pasodinau geltonų ir mėlynų gėlių kompoziciją. O vasario 25-ąją, antrąją karo dieną, nutapiau paveikslą su didele Ukrainos vėliava ir kraujo lašeliais. Paveikslą nuvežiau ir įteikiau Ukrainos ambasados Vokietijoje darbuotojams. Reikia tikėtis, kad karas greitai baigsis, o rusija bus nubausta.

Min­dau­gas Jak­šys tu­ri ne­ma­žai drau­gų ir bi­čiu­lių, daug me­tų gy­ve­nan­čių Ber­ly­ne, ir sa­ko, kad nors jie gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je, emo­ci­nis ry­šys su Lie­tu­va iš­lie­ka stip­rus. (Min­dau­go Jak­šio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

– Pakalbėkime apie Vokietiją ir Lietuvą. Dalyvauji Vokietijos lietuvių bendruomenės veikloje? Bendrauji su tautiečiais? Koks jų požiūris į Lietuvą? Ar tiki, kad jie gali norėti ir grįžti į Lietuvą?

– Turiu nemažai draugų ir bičiulių, daug metų gyvenančių Berlyne. Nors jie gyvena Vokietijoje, emocinis ryšys su Lietuva išlieka stiprus. Po kiekvieno vizito į Lietuvą pastebiu reikšmingus šalies pokyčius, kurie mane džiugina. Taip pat turėjau galimybių prisidėti prie Berlyno lietuvių bendruomenės kultūros projektų, tokių kaip dainų ir šokių renginiai. Žinoma, galėčiau labiau prisidėti prie lietuvių bendruomenės veiklos, bet vis pritrūksta laiko (juokiasi). Kaip juokauju, pasinersiu į lietuvybės sklaidą, kai išeisiu į pensiją.

Ant­rą de­šimt­me­tį Ber­ly­ne gy­ve­nan­tis Min­dau­gas Jak­šys neiš­si­ža­da sa­vo šak­nų, nors ir tu­ri Vo­kie­ti­jos pi­lie­ty­bę. (Min­dau­go Jak­šio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

– O koks pačių vokiečių požiūris į emigrantus – musulmonus, tuos pačius ukrainiečius ar lietuvius?

– Berlynas yra žinomas dėl savo tolerantiškos ir atviros visuomenės. Čia gyvena gausi emigrantų bendruomenė, žinoma, ne visi jaučiasi priimti ir vertinami. Mieste nėra tokio didelio nepasitikėjimo ar priešiškumo, kuris kartais būdingas kitoms vietovėms. Sostinės visada tolerantiškesnės.

Vokiečiai nepatenkinti buvusia nevaldoma emigracija, kai atplaukdavo jauni sveiki emigrantai su naujausiais aifonais ir „pradingusiais“ pasais. Šie įvykiai Vokietijoje paskatino daugiau rinkėjų rinktis AFD partiją.

Vieną momentą papasakosiu ir iš savo gyvenimo. Prie mano namo yra nemažas žemės sklypas. Prieš keliolika metų ten nusprendžiau pasodinti gėlių, kaip kad yra Lietuvoje. Mačiau žiūrinčių kaimynų veidus pro langus. O viena šimtametė vokietė išėjo į kiemą, stebėjo, ką aš darau, ir paklausė: tikimės čia ne kopūstus, morkas ir burokėlius sodinsi?

– Koks yra vokietis? Kiek yra tiesos, kad jis itin punktualus? Kiek yra mitų apie vokiečius sukurta?

– Vokiečiai nuo mažens yra auklėjami laikytis tvarkaraščių ir būti punktualūs. Tai laikoma gerų manierų ir pagarbos kitiems žmonėms išraiška. Vokiečių darbo kultūroje punktualumas yra labai vertinamas. Susitikimų, susirašinėjimų ir projektų terminų paprastai laikomasi labai griežtai. Vokietijos traukiniai ir autobusai garsėja savo punktualumu. Tai yra dar vienas įrodymas, kad tikslaus laiko laikymasis yra svarbi šios šalies kultūros dalis. Pirmaisiais metais tas „vokiškumas“ kažkiek trikdė, dabar ir pats jaučiu, kad labai „suvokietėjau“.

„Ma­ma kū­rė ei­les... Ma­no dė­dė bu­vo ži­no­mas ak­to­rius. Tad vi­sa­da ju­tau, jog tu­riu me­ni­nin­ko gys­le­lę. O dai­lė at­si­ra­do vi­siš­kai ne­ti­kė­tai... (Min­dau­go Jak­šio as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

– Ką manai apie kraštutinių politinių jėgų įsigalėjimą? Juk per naujausius rinkimus jie tiesiog nušlavė tradicines partijas. Kodėl žmonės renkasi radikalus? O ypač buvusioje Rytų Vokietijoje?

– Būtent ypač Rytų Vokietijos vokiečiai yra nusivylę dabartine politika ir renkasi, kaip bebūtų man gaila, partiją „Alternatyva Vokietijai“. Daug Rytų vokiečių nekenčia Angelos Merkel, kaip nemažai lietuvių – Landsbergio. Ir ta neapykanta tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje yra nemažai kurstoma iš kremliaus. Nors yra ir akivaizdžių faktų, dėl ko vokiečiai pyksta, tarkime: iki šiol Rytų Vokietijoje atlyginimai yra mažesni nei kitur. Jaunimas neturi darbo. O ir gyvenus Rytų Vokietijoje po maskvos įtaka daug metų, net vokiečių smegenys buvo praplautos. Reikia, kad išmirtų dar viena karta. Ir vėl būtų vokiškas, o ne sovietovokiškas mąstymas.

– Žinau, kad planuoji surengti savo darbų parodą, bet kol kas neišduokime, kur ir kada tai bus. Kokią dar turi svajonę?

– Turiu viziją surengti personalinę parodą „M.de.De.“ platformoje. Šios raidžių kombinacijos simbolika kiekvienam gali atsiskleisti savaip, taip kviesdama į kūrybišką dialogą. Kartu su drauge, kuri baigusi aktorinio meno studijas Berlyne, planuojame kurti podcast’ą, kuriame dalytumėmės savo patirtimis ir įžvalgomis apie šį dinamišką miestą. Pirminis pavadinimas „Berlyno betonas“, bet pavadinimas gali keistis dar ne kartą. Juk Berlynas stovi „ant betono“, bet yra viena iš pasaulio sostinių. O aš esu jo dalis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt