Virtualioji pasaulinė pandemija. Jos sūkuryje – pasvalietis Tomas

Panevėžys

Iš Nairių kilęs septyniolikmetis Tomas Dževečka jau porą metų filmuoja vaizdo įrašus „TikTok“ socialiniame tinkle. Čia jį stebi jau šimtas tūkstančių gerbėjų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

157479

Tomas Dževečka – meniškos, jautrios sielos abiturientas, augęs Nairiuose. Jis rašo pagavias noveles, svajoja apie menų studijas ir kuria trumpametražius filmukus, kuriuos talpina socialiniame tinkle „TikTok“. Tačiau šis laisvalaikio praleidimo būdas per porą metų tapo virusu… Nuo kurio negali pasveikti – jis „užkrėtė“ jau šimtą tūkstančių žmonių. 

„TikTok“ – kinų 2017-aisiais į virtualiąją rinką paleistas socialinis tinklas, kuriame dalinamasi 3–60 sekundžių trukmės vaizdo įrašais, daugiausia muzikiniais. Tiktokas ypač populiarus tarp vaikų, paauglių. Feisbukas – jau atgyvena, jis nebeatitinka šiandienos pasaulio tempo. Tiktokas – tiesioginė kasdienio gyvenimo kronika, dažnai perteikiama humoro forma.

Tomas pirmuosius trumpametražius vaizdo įrašus pradėjo kurti būdamas penkiolikos. Virtualios kūrybos kelias nebuvo tolygus ir ramus: „Buvo toks periodas, kai ištryniau visus vaizdo įrašus ir nebenorėjau nieko. Tuo metu kažkokie labai nedori žmonės norėjo paviešinti mano adresą. Nežinojau, kaip į tai reaguoti, todėl tiesiog viską ištryniau.“ 

Tačiau netruko praeiti pusė metų ir… naujų Tomo vaizdo įrašų laukiančių žmonių – jau penkiolika tūkstančių. Netrukus – ir šešiasdešimt. O per šiuos metus – visas šimtas tūkstančių. Sunku tokią auditoriją net įsivaizduoti vienoje vietoje. Tiek talpina didžiausi pasaulio futbolo stadionai… Bene didžiausią įspūdį socialiniuose tinkluose ir daro tokie skaičiai – jie tarsi iš kitos realybės. 

Kaip žmonės pradėjo plūsti į Tomo gyvenimą? „Tiktokas – vieta, kur bet kada gali lengvai išpopuliarėti. Nežinau, kas žmones patraukė, bet mano vaizdo įrašas pateko į Indijos serverį, o ten tiktoko paskyrą turi daugybė milijonų žmonių. Vienas mano įrašas, kuris dabar turi šešis milijonus peržiūrų, ten kažkaip atsidūrė… Na, tikrai, tiek žmonių į vieną kambarį nesutalpinsi“, – pasakoja vaikinas. 

Tūlam vis dar atrodo, kad internetas – vien beprasmis laiko švaistymas, tuščias užsiėmimas. Tačiau šiandien virtualybė – ir darbo vieta, ir galios įrankis. Kita vertus, ar vis stipriau mus veikiantys socialiniai tinklai nėra nuolat augantis skatinimas švaistyti tikrąjį gyvenimą, nėra žmogaus marinimas? O gal tai – galimybių sfera, kurios dar neįvaldėme? O ar kada sugebėsime tai padaryti? Apie tai kalbamės su vietą virtualiame pasaulyje radusiu Tomu… 

– Kaip sugalvojai kurti trumpus vaizdo įrašus, nuo ko tai prasidėjo? 

– Tai atėjo iš nuobodulio… Prieš porą metų padėjau sesei Šiauliuose prižiūrėti butą. Ji išeidavo į darbą, aš pasilikdavau vienas namie, šėriau katiną, žuvytes ir visa kita. Ir tiesiog buvo labai nuobodu. Tiktokas tuo metu buvo populiarumo viršūnėje, tad jį parsisiunčiau – šiaip sau. Kūriau privačius vaizdo įrašus sau, siunčiau draugams. Sakė, kad visai įdomūs, galėčiau ką nors paviešinti. Labai atsargiai tai ir pradėjau daryti… 

– Sukurti ką nors juokingo – gan sunku. Kaip gimsta tavieji vaizdo įrašai? 

– Labai daug jų – iš mano patirties, to, kas man atsitiko. Stengiuosi visas emocijas, kad man širdies neskaudėtų, išreikšti juoko forma. Labai mažai įrašų, į kuriuos pats įdėjau fantazijos, viskas – tiesiog iš gyvenimo. 

– Atskleisk vaizdo įrašų kūrimo paslapčių – kaip atrodo darbas? 

– Anksčiau tai užimdavo daugiau laiko. Kartais prasėdėdavau tiktoke šešias septynias valandas. Ir namų darbai likdavo nepadaryti… Susitvarkiau – prisėdu, kai turiu laisvo laiko. Neturiu grafiko, tačiau stengiuosi nebūti tiktoke, kai ruošiu namų darbus, bet – prieš arba po to. Na, kartais nuklystu… 

Kalbant apie patį įrašų kūrimą, sugalvoti idėją užtrunka kelias minutes. Ji ateina tuojau pat, tada iškart užsirašau. O filmuoti – jau sudėtingiau, kartais reikia tai daryti kelis kartus. Kartais užtrunka dešimt minučių, kartais – valandą. Stengiuosi, kad būtų tobula. O montavimu beveik neužsiimu, nebent to labai reikia. 

Bet yra ir toks dalykas – trendas (tai, kas tuo metu „ant bangos“, apie ką daug kalbama. – aut. past.) Tada reikia daugiau pasidomėti – ar gali tai daryti, išsakyti savo idėjas, ar ko nors neįžeisi… 

– Na, o kas sekėjus labiausiai domina, koks turinys populiariausias? 

– Šiuo metu – mokykla, nuotolinis mokymasis… Galbūt net kokie nors patarimai – kaip nusirašinėti… Net ant pirštų negaliu suskaičiuoti, kiek kartų filmavau įrašus apie mokyklą, mokytojus. Tikiuosi, nieko neįžeidžiau… 

– Ar taikaisi prie to, kas populiaru, ar išreiški save? 

– Jei matau, kad kažkas tikrai „ant bangos“, – užšoksiu ant jos. Bet jei tai, apie ką šnekama, nėra labai įdomu man ar aktualu mano auditorijai – tiesiog to nedarysiu. 

– Turi ir reklaminio darbo patirties „TikTok“ platformoje. Papasakok apie tai plačiau. 

– Turėjau susieti savo paskyrą su kita ir ten kelti vaizdo įrašus. Už kiekvieną jų man buvo pažadėta tam tikra suma. Naudojau visas savo kūrybines jėgas ir dariau tai kiekvieną dieną – kasdien įkeldavau maždaug septynis–devynis įrašus. Buvo idėjų antplūdis. Bet kažkaip man pradėjo mažinti atlygį. Vis mažiau ir mažiau, kol šešis mėnesius negavau nė cento. Bet vis tiek kūriau. Galvojau – gal tai aš kažką darau ne taip? Kelis kartus su jais susisiekiau, bet atsakymo negavau. Buvau pasirašęs dvejų metų sutartį ir tuo metu tiesiog nežinojau, kur kreiptis ir ką daryti. Tereikėjo iki galo perskaityti taisykles ir pateikti prašymą, jog sąlygos manęs netenkina, veiklą noriu nutraukti. 

– Ar savo ateities darbą matai virtualioje erdvėje? 

– Geras dalykas, kad gali dirbti iš namų. Jei netyčia nepasisektų studijos, planuoju ateitį sieti su socialiniais tinklais. 

– O ką esi sumanęs veikti kitais metais? 

– Labai norėčiau visų pirma pabaigti mokyklą. Nes jau dabar pagalvoju – oi, noriu mesti, vykti į profesinę mokyklą… Tai nebūtų blogai, bet kartais pagalvoju, jog galbūt galiu daugiau, yra ir kitų variantų. Norėčiau įstoti į universitetą, tad reikia pasistengti.

– Kaip į tavo veiklą socialiniame tinkle reaguoja aplinkiniai mokykloje, draugai? 

– Komentarų mokykloje dabar nebesulaukiu. Visi jau mane kaip ir žino. Bei žino, kad mokyklą nelabai mėgstu ir nejaukiai ten jaučiuosi, tad ne itin ir klausinėja. Bet kai pirmąsyk atėjau į gimnaziją, nebuvo, sakykim, pats gražiausias mano gyvenimo puslapis. Girdėjau daug visko. O tiek daug girdėti nenorėjau. Bet dabar viskas aprimo ir niekas neklausinėja. 

Draugai į visa tai žiūri kiek ironiškai. Tarkim, draugei, kuri visai nesidomi mano gyvenimu internete, buvo labai keista, kad renginyje „Litexpo“ rūmuose manęs paprašė nusifotografuoti, ir ji tiesiog nuėjo… Bet negaliu pykti ant draugų, kurie tuo nesidomi. Nes –koks skirtumas? Esu čia. Gal kiek kitoks nei socialiniuose tinkluose, bet aš dar čia. 

– O kuo skiriasi Tomas tiktoke ir Tomas čia? 

– Tomas tiktoke stengsis parodyti tai, kas gražu, kas spindi. O Tomas, kai nėra tiktoke – su „debesėliais“, gali būti labai piktas. Tomas gali būti labai liūdnas. Buvo laikas, kai man siūlė pagalbą. Bet visada tikiu, kad man nereikia pagalbos, ir kažkaip išaugsiu iš tos fazės. Aišku, ir be socialinių tinklų mano gyvenime būna tų „spindulėlių“. Bet svarstyklės svyruoja… 

– Ką tau reiškia virtualus pasaulis, tiktokas? Kaip ten jautiesi? 

– Man tiktokas yra virusas. Kartą ten užėjęs, nebegali programėlės ištrinti. Na, gali, bet parsisiųsi vėl. Man taip buvo ne vieną kartą. Aš tiesiog bijau nuvilti žmones… O pati virtuali erdvė, mano manymu, yra labai nesaugi. Tave bet kada gali kas nors užsipulti. Nerekomenduoju niekam lįsti į virtualų socialinį gyvenimą. Kartais labai baisu, labai nejauku. Ir dar – labai liūdna. Socialiniai tinklai neteikia daugiau pliusių nei duoda minusų. Jei padėtume ant svarstyklių, sakyčiau, kad minusai nusveria… 

– Ar palaikai ryšį su savo sekėjais? 

– Stengiuosi atrašyti į komentarus, bet jų gaunu labai daug – negaliu atsakyti kiekvienam. Esu sakęs, jei kas nori su manim pabendrauti, gali parašyti į kitą socialinį tinklą, kur šiek tiek mažiau veiksmo. O tiktoke per dieną gaunu apie penkiolika tūkstančių pranešimų… 

– Ką tau reiškia šis žinomumas, dėmesys?

– Mane verčia jaustis mylimam, galbūt net padeda atrasti save. Labai ieškojau pripažinimo, nežinojau, kas aš pats esu. Kai pradėjau kurti, man buvo keista, kad žmonės rašė: „O, Dieve, tu labai gražus!“ „Tu man patinki!“ ir panašiai. Tai verčia jaustis pripažintam… Nemoku žodžiais apsakyti. 

Bet nerekomenduoju, kaip kūrėjas kūrėjui, eiti skaityti komentarų vėlai vakare, kai ateina apmąstymų laikas. 

– Kai auditorija – didelė, komentarų turbūt pasitaiko visokių. Kaip į juos reaguoji? 

– Prisimenu, kai gavau pirmą komentarą. Verkiau. Pasimečiau – nežinojau, ką daryti. Paskui susigyvenau. Supratau, kad negalėsiu kiekvienam įtikti, visada bus kas nors, kas ras prie ko prisikabinti. O dabar perskaitęs arba nusijuokiu, arba nufotografavęs nusiunčiu draugams – kad drauge pasijuoktume. Tik atsižvelgiu į kritiką – be jos negalėsiu tobulėti. Bet kritika nėra „tu debilas“ ar panašiai. O kai atsakau į tokį komentarą, atsiranda ir kas „šoka į ragą“, jog nemoku priimti kritikos… 

– Ką sakytum žmogui, klausiančiam patarimo – kaip pradėti veiklą socialiniame tinkle? 

– Tiesiog pasakyčiau, jog nerekomenduoju to daryti… Nes tai labai paveiks gyvenimą. Nežinau, ar į gerą, ar į blogą pusę. Man – nelabai į gerą. Bet dabar jau beveik nieko negaliu padaryti. Tačiau jei turi ryžto ir nesi labai jautrus žodžiams, sakyčiau – kelk tai, kas tau patinka, o ne tai, kas dabar „ant bangos.“ Nors pradžioje gerai plaukti „pasroviui“. Paskui, kai jau subursi auditoriją, gali kurti savaip ir stebėti žmonių reakcijas. Jei nepasiseks, galima vėl paieškoti kokio nors trendo. Bet – išsaugant save. 

– O kaip nepanirti į virtualaus pasaulio bedugnę? 

– Aš dabar jau tokioje stadijoje, kai pats nežinau, kaip galėčiau iš to išlįsti. Išeiti yra labai sunku, nes tai – priklausomybė. Po jos sunkiai atsigausi. O tam reikia labai daug ryžto. Labai retas tai gali. Galbūt kiti tiktokeriai nėra tokie jautrūs… Nors man tik septyniolika, jaučiuosi lyg viduje būčiau senas dėdė, tik jaunuolio pavidalu. Labai liūdnai žiūriu į gyvenimą. Visi džiaugiasi, visiems įdomu, o man būtų geriau, jei nebekurčiau. Bet neturiu ryžto išeiti. Gal jau esu priklausomas, paveiktas viruso. Aišku, bus momentas, kai tiktoką paliksiu. Bet tikrai ne dabar, ne artimoje ateityje. 

– Ačiū už pokalbį, linkiu sėkmės.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt