PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2024 m. Gegužės 25 d. 17:28

Virginijus Sinkevičius: „Pokyčiai žmonėms turi būti patogūs“

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

EtapliusŠaltinis: Etaplius.LT


302081

Išgirdęs repliką, kad tas politikas, kuris ras sprendimą, kaip kovoti su žuvis naikinančiomis ūdromis Lietuvos vandens telkiniuose, sulauks žvejų aplodismentų, Europos Komisijos (EK) narys Virginijus Sinkevičius nusišypso. Taip, klausimų, svarbių žmonėms artimiausioje jų aplinkoje, jis išgirsta susitikimų metu, labai jų laukia, tačiau EK ieškoma išeičių iš kitokių Europos Sąjungos (ES) situacijų.

Gegužės 16–17 d. su oficialiu vizitu Lietuvoje lankėsi EK narys Virginijus Sinkevičius. Prekybos festivalyje „Reital“ jis skaitė pranešimą „Kaip keičiasi sektoriui keliami tvarumo reikalavimai ir ką tai reiškia verslui?“, konferencijoje „Momentum“ dalyvavo diskusijoje „Tvarumas karo ir krizės akivaizdoje“ ir kt., lankėsi ir „Etaplius“ redakcijoje.

– EK esate atsakingas už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę. Ar problema – žuvis masiškai naikinančios ūdros – yra žinoma, į ją kažkaip reaguojama?

– Šalių narių kompetencija, kaip jos kovoja su iškylančiomis gamtosauginėmis bėdomis. Dažnai išgirstu nuogąstavimų dėl kormoranų, mes net kreipėmės į Aplinkos ministeriją, bet sulaukėme atsakymo, kad kormoranų skaičius nekinta, tad jokių papildomų veiksmų imtis nereikia. Taigi, šalys narės pačios renkasi, kokiomis priemonėmis jos kovos prieš vieną ar kitą rūšį ir panašiai. Komisija šiuo atveju sureaguoja tik tada, kai, pavyzdžiui, yra kažkokia saugoma rūšis, ji vis dar nyksta, o kuri nors šalis narė sugalvoja medžioti. Tada EK imasi atitinkamų žingsnių. Problema dėl ūdrų – Aplinkos ministerijos kompetencija. Dažniausiai šalys narės kreipiasi į medžiotojus, išduoda kvotą ir medžiotojai išnaikina invazinę rūšį.

– O dėl kokių klausimų gyventojai dažniausiai kreipiasi į EK narį?

– Susitikimuose klausimų dažniausiai sulaukiame susijusių su žmonių artimiausia gyvenamąja aplinka: šildymo sąskaitos, neįvykusi renovacija ir kt. Reaguoju į visus žmonių klausimus, padedu jiems susiorientuoti biurokratiniuose labirintuose, bet savo tolesniame darbe man labiausiai norėtųsi sujungti tuos darbus, kuriuos pavyko nuveikti, būnant Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministru ir vėliau jau dirbant EK. Norėčiau fokusuotis į Europos konkurencingumą, Lietuvos konkurencingumą, darbo vietų kūrimą tose srityse, kurios yra ateities technologijos: švariosios technologijos, baterijų gamyba, energetikos transformacija ir kt. Per Rusijos karą Ukrainoje Europa smarkiai nukentėjo dėl priklausomybės nuo rusiškų dujų. Todėl norėčiau fokusuotis, kad Europa taptų tuo žemynu, kuriame galima kurti, auginti verslą, turėti gerą socialinį ir ekonominį klimatą.

– Dėl karo Ukrainoje ypač pakenkta Europos ekologijai.

– Karas apskritai yra toks dalykas, kuris naikina viską, pirmiausia žmonių gyvenimus, infrastruktūrą, o gamta tampa tylia, dažnai nematoma karo auka. Aplinkai padaryta didžiulė žala, rusai taikosi į vandens valymo įrenginius, energetikos objektus, chemikalų saugyklas. Visa tarša liejasi į aplinką... Kol kas Ukrainoje tarša lokali, bet jau dabar yra užminuota Juodoji jūra, tos minos, buvo incidentas, atplaukė prie Rumunijos krantų. Tarša taip pat patenka į vandenis, keliauja toliau, ji palies kaimynines valstybes.

Prezidento V. Zelenskio taikos formulėje vienas punktų yra gamtai padarytos žalos įvertinimas ir reparacijų priteisimas iš Rusijos. Pats esu dirbęs jo suburtoje darbo grupėje, kurioje parengėme finansavimo rekomendacijų, kaip Ukraina turėtų apskaityti žalą gamtai, kokius žengti tolimesnius politinius žingsnius. Dirbame kartu su Jungtinių Tautų organizacijomis, jos daro karo nusikaltimų apskaitą. Reikės ieškoti ir sprendimų, kaip utilizuoti atliekas, be to, Ukraina šiuo metu labiausiai užminuota valstybė pasaulyje, išminavimas truks kelis dešimtmečius. Pavyzdžiui, Kroatija tik dabar baigė šalies išminavimą po konflikto Balkanuose, o jau praėjo 30 metų.

– O jūsų paties šeima keičia gyvenimo būdą ekologiškesnio link?

– Niekada nesiūlau, kad dėl žaliojo kurso žmonės verstų save kažką daryti kitaip. Jei norime, kad žmonės priimtų pokyčius, pokyčiai turi būti patogūs. Man patogu rūšiuoti, tai daro ir mano vaikai. Jie mūsų namuose patys griežčiausi auditoriai. Kalbant apie transportą, jei žmogus turi galimybę, jis gali rinktis dviratį, eiti pėsčiomis, ką aš mielai darau. Bet alternatyvos gali ir nebūti, jei nėra infrastruktūros. Manau, kad galima ir kitų veiksmų imtis, pavyzdžiui, sodininkystėje nenaudoti pesticidų. Bet, man atrodo, svarbiausia tai, kad žmonės keistis pradėtų natūraliai, o ne dirbtinai. Dirbtinumu pokyčių nepasieksi. Jei norime, kad žmonės rūšiuotų, turi būti sukurta infrastruktūra. Džiugina, kad didelį pokytį jau matau naujoje kartoje, matau ir augantį sąmoningumą.