Vilniaus geto vaikio liudijimas dienoraštyje pravirkdė ir suaugusius lazdijiečius, ir gimnazistus

Alytus

Visi dalyvavusieji gavo dovanų – jidiš abėcėlę.

Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt

52584

Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941–ųjų vasarą“. Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia...“ Ir tarp šių dviejų sakinių – ištisa istorija, skausminga ir jautri.

Tądien šią istoriją susirinkusiesiems Lazdijų viešojoje bibliotekoje pasakojo knygos vertėjas doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas bei iliustratorė Sigutė Chlebinskaitė. „Mes – dviese, bet atrodo, jog atvykstame į knygos pristatymus tarsi trise. Su mumis visada yra Icchokas Rudaševskis – tas paauglys, papasakojęs neįtikėtiną istoriją, ką jam teko pamatyti, išgyventi, iškentėti“, – susigraudinusi sakė knygos iliustratorė Sigutė Chlebinskaitė. Renginį moderavo bibliotekininkė Rūta Lazauskienė, o tai šįkart nebuvo nei lengva, nei paprasta, mat pasakojimas – skaudus, jaudinantis, sukrečiantis.

Icchoko Rudaševskio knyga „Vilniaus geto dienoraštis“ yra vienas svarbiausių gete parašytų istorinių liudijimų – autentiškų holokausto ir Vilniaus geto istorijos dokumentų. Dailininkė Sigutė Chlebinskaitė knygos apipavidalinimą pavertė unikaliu meno kūriniu. Knygos viršelio nuotrauka, kurioje I. Rudaševskis, – perskelta pusiau kaip ir jo likimas. „Visi kalba apie viršelį, bet juk ši knyga lyg ir be viršelio tarsi priklijuoti du lapeliai, kuriuos sujungti gali kiekvienas skaitytojas. Prieš akis, nuotraukoje – Icchokas skvarbiu, nevaikišku žvilgsniu, įdėmiai žvelgia į kiekvieno, paėmusio šią knygą į rankas, akis“, – sakė knygos iliustruotoja Sigutė Chlebinskaitė Lazdijų viešosios bibliotekos salėje.

„Vilniaus geto dienoraštis“ išleistas dviem kalbomis: lietuvių ir jidiš. Anksčiau dienoraštis buvo išleistas įvairiomis kalbomis: anglų, vokiečių, dabar ir lietuvių, suteikiant galimybę pažinti šį ypatingą jidiš kalbos monumentą iš Vilniaus geto istorijos. Niujorko YIVO institute yra saugomas Icchoko Rudaševskio rankraščio originalas.

Paauglys savo dienoraštyje itin talentingai ir kartu labai nuoširdžiai parašė tai, ką jis matė aplink, ką jautė širdimi. Jis kalba atvirai, nieko neslėpdamas, nieko nepagražindamas, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas abejingų nepalieka ir šiandien. Su ašaromis akyse, jauduliu širdyse knygos vertėjo Mindaugo Kvietkausko klausėsi tiek suaugusieji, tiek gimnazistai iš Motiejaus Gustaičio, Veisiejų Sigito Gedos bei Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus gimnazijų. „Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“, – nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas. Ir jis buvo teisus. Daugelis esame skaitę, kiti – matę ne vieną spektaklį pagal žydaitės Anos Frank dienoraštį. Nuo šio labiausiai pasaulyje žinomo Amsterdamo žydaitės Anos Frank dienoraščio „Vilniaus geto dienoraštis“ skiriasi tuo, jog fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą už išlikimą. Dienoraštyje pasakojama apie gete atsikūrusią realinę gimnaziją, moksleivių kultūrinę veiklą, geto teatrą. Jis fiksavo to meto realybę – gyvenimo gete vaizdus, kovą ir tikėjimą ateitimi. Deja, ateitis – itin liūdna, skaudi. I. Rudaševskis kartu su visa savo šeima buvo sušaudyti Paneriuose. Pavyko pabėgti vedamai į Panerius tik jo pusseserei Sorei Vološin, kuri pasibaigus karui surado Icchoko dienoraštį Rudaševskių šeimos slėptuvėje. Garbaus amžiaus ponia dar ir šiandien mums liudija tų dienų baisumus – ji gerai atsimena tuos kraupius įvykius ir begalinį vieną vienintelį norą – išgyventi.

Tai nevaikiškas vaiko dienoraštis. Itin jautriai pasakojusiesiems Icchoko dienoraštyje užrašytą istoriją, mero patarėjas Jonas Gudžiauskas padėkojo Lazdijų rajono mero Artūro Margelio vardu bei įteikė dovanų. Svečiai dovanojo knygų. Renginyje dalyvavo ir Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistai.

Lazdijų viešojoje bibliotekoje veikia ir paroda „Žydai ir jų kūryba Lietuvoje“. Tai fotografijų ir spaudinių paroda, parengta iš Lazdijų viešosios bibliotekos spausdinių fondo ir Lazdijų krašto muziejaus padalinio Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejaus rinkinių. Ją susirinkusieji įdėmiai apžiūrėjo.

Tyla po pasakojimų, ištraukos jidiš kalba... Klausimų nebuvo... Net renginio moderatorė bibliotekininkė Rūta Lazauskienė tylėjo. Iškalbinga tyla... „Jei neturite klausimų jūs, aš turiu prašymą jums. Užrašykite viską, ką jums dar gali papasakoti senoliai: močiutės, seneliai. Tai turi būti užrašyta, įamžinta, vertinama ir saugoma“, – sakė knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Į namus kiekvienas išsinešė abėcėlę – jidiš kalbos abėcėlę. Galės susidėlioti savo vardą... Kalba tų, kurie kažkada buvo mūsų senelių kaimynai – ir staiga vieną dieną juos išvarė iš savų namų. Daugiau jų niekas nematė, tik girdėjo kraupius pasakojimus. „Man gėda pasirodyti gatvėje – ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijame lopų! Tegul jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino“, – savo dienoraštyje rašė Icchokas.

Jautri popietė Lazdijų viešojoje bibliotekoje. Lazdijų meno mokyklos moksleivė Monika Grigaitytė ypatingą atmosferą kūrė savo muzikiniais gebėjimais. Ir ausyse dar tebeskamba muzikos garsai, ir Vilniaus geto kalinio Icchoko Rudaševskio savo gimtąja jidiš įamžinti dienoraštyje žodžiai: „Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“. Ir slapčia braukiamos ašaros nuo skruostų tų, kurie tądien dalyvavo knygos pristatyme Lazdijų viešojoje bibliotekoje penktadienį po 12.05. „Norėtųsi atgauti savo praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui, o kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę...“ – tokį gimtadienio įrašą sau dedikavo penkiolikos sulaukęs Icchokas.

Ir mes, išėjusieji iš renginio, išklausę jautrios paauglio istorijos, užrašytos dienoraštyje, matykime saulę, šviesą ir pasidžiaukime gyvenimu. Gyvenimu! Vieninteliu – mums duotu. Icchokui nebuvo lemta juo pasidžiaugti. Deja…

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt