Vievyje įkurto Kelių muziejaus ilgametis direktorius J. Stepankevičius: muziejuose saugomi ne tik eksponatai, bet ir žmonių istorijos

Vilnius

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

166710

Kelias šių dienų visuomenės žmogui tapo neatsiejama kas­dienybės dalis. Per Elektrėnų savivaldybę nusidriekusi automa­gistralės Vilnius–Kaunas kelio­ at­karpa skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų, o ja bent kartą tikrai yra keliavęs kiekvienas savivaldybės gyventojas.

Foto galerija:

Dabar per Elektrėnų savivaldybę nusidriekęs magistralinis kelias A1 – įprastas kasdienis dalykas, tačiau prieš kelias dešimtis metų šis kelias buvo pirmasis toks Rytų Europoje. Vievyje yra įsikūręs Lietuvos kelių muziejus – vienintelis toks mūsų šalyje, – kuris saugo kelių ir kelininkų istorijas. Taip pat Vievyje gyvena ir šio muziejaus vienas iš įkūrėjų, ilgametis Kelių muziejaus direktorius, kelininkas Juozas Stepankevičius, kuris ne tik Lietuvos kelius puikiai pažįsta, nes pats savo rankomis lietėsi prie šių kelių atsiradimo pradžios, bet ir po kruo­pelytę rinko ir į muziejų sunešė šimtmečius menančius archyvus.

Lietuvos kelių muziejaus ištakos ir pradžia
Kelių muziejaus istorija oficialiai skaičiuoja jau dvidešimt šeštuosius metus, tačiau viskas prasidėjo kur kas anksčiau. Mintis apie Kelių muziejų kilo dar daug metų prieš Vievio kelių muziejaus įkūrimą. Eksponatai Lietuvos kelių ūkio muziejui buvo pradėti rinkti dar 1965 metais, automobilių transporto ir plentų ministro pavaduotojo Henriko Jackevičiaus iniciatyva. Tačiau šiai idėjai tuo metu nebuvo lemta išsipildyti – kai kurių kelių valdybų vadovai šia muziejaus kūrimo mintimi nesusižavėjo ir neskyrė reikiamo dėmesio. Nors jau buvo surinka nemažai eksponatų, nuotraukų, dokumentų, negavus reikiamo dėmesio iš valdybų vadovų, jų nepakako net minimaliai muziejaus ekspozicijai. Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į laikotarpį, kada ši mintis buvo iškelta. Lietuva nebuvo laisva šalis, o priklausė Sovietų Sąjungai, todėl jei muziejus būtų įkurtas 1965 metais, nebūtų galima atspindėti Nepriklausomos Lietuvos istorijos bei to laikotarpio kelininkų istorijos. Nors tuo metu Kelių muziejaus idėja ir nepasiekė savo tikslo, tačiau prabėgus beveik dešimtmečiui – 1973 metų vasarą – Centrinės autokelių ir tiltų laboratorijos salėje buvo atidaryta pirmoji Kelių mu­ziejaus ekspozicija, surinkta V. Kurapkos ir V. Makausko pastangomis. Po daugiau nei dešimties metų – 1985 metų kovo 12 dieną – visa Kelių muziejaus ekspozicija buvo perkelta į Kauną. Tuo metu keitėsi kelininkų vadovai bei ekspozicijos tvarkytojai. Ekspozicijai nebuvo skirtos tinkamos patalpos ir reikiamos sąlygos, todėl visi eksponatai buvo saugomi sandėlyje. Svarbu paminėti ir tai, kad ekspoziciją perkeliant į Kauną, dalies vertingiausių eksponatų tiesiog nebeliko. Bandymų įkurti muziejų ir parodyti visuomenei kelių tiesimo istorijas ir eksponatus buvo ir daugiau, tačiau tai dabar yra dabartinio Lietuvos kelių muziejaus, įsikūrusio Vievyje, ištakos.

Muziejų kūrė kelininkai
Tuo metu, kai muziejus buvo tik svajonėse, 1960 metų gruodžio 5 dieną – iš Alytaus į Vievį gavęs paskyrimą atvyko gyventi kelininkas Juozas Stepankevičius. Šis žmogus į Lietuvos kelių atsiradimą yra įdėjęs didžiulį indėlį, šio žmogaus dėka Lietuva turi šalies kelių istorijos buveinę – Lietuvos kelių muziejų. Kalbėdamas apie Lietuvos kelių muziejaus įkūrimą, J. Stepankevičius grįžta į tuos metus, kai Vievis ir pats Kelių muziejaus pastatas atrodė dar visai kitaip. „Vienas aš nebūčiau tiek daug padaręs. Viskas prasidėjo nuo kelininkų, nes jei ne kelininkai, tai nieko čia ir nebūtų buvę. Anksčiau šios muziejaus patalpos buvo visai kitos paskirties. Kol dar nebuvo muziejaus, apačioje buvo garažas, jis turėjo tokį stogelį ir mes sugalvojome pristatyti antrą aukštą. Nuėmę stogą, viską rekonstravome ir padarėme antrą aukštą įvairiausiems susirinkimams, turėjome daugiau laisvos erdvės. Mes juk ne tik statėme tuos kelius, o juos ir eksploatavome, prižiūrėjome. Taip atsirado muziejaus patalpa. Pačioje pradžioje muziejaus čia nebuvo, jį įkūrėme vėliau. Kol dar muziejaus nebuvo, aš asmeniškai rinkau savo kolekciją. Esu gimęs Alytuje, ten mokiausi, baigiau mokslus ir gavau paskyrimą atvykti į Vievį. 1960 metais gruodžio 5 dieną atvykau į Vievį. Tada viskas čia atrodė visiškai kitaip – nebuvo kai kurių namų, ten kur įsikūrusi dabartinė „Maxima“, buvo įsikūręs nedidelis viešbutėlis, čia visur aplinkui karvės ganėsi… Taip ir prasidėjo mano gyvenimas Vievyje“,- prisimena Lietuvos kelių muziejaus įkūrėjas Juozas Stepankevičius.
1991 metų kovo 1 dieną buvo įsteigta Lietuvos automobilių kelių direkcija ir kelių muziejaus idėja vėl buvo iškelta į paviršių. Tuomet ir buvo nutarta, kad kelių istoriją saugantis muziejus turėtų būti įkurtas Elektrėnų savivaldybėje – Vievyje – valstybinės įmonės „Automagistralė“ teritorijoje, nes, kaip ir sakė pats J. Stepankevičius, po Vievio KSV-6 privatizavimo jos vietoje įsikūrusios VĮ „Automagistralė“ ir AB „Kelda“ turėjo laisvų patalpų. Prie muziejaus įkūrimo ypač daug prisidėjo LAKD generalinis direktorius Gintaras Striaukas, generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Puluikis, techninis direktorius Valdas Kazakevičius, LAKD darbuotojas Zigmas Michnevičius. 1994 metų vasario 4 dieną Kelių muziejui buvo skirtos patalpos, o muziejaus direktoriumi buvo paskirtas Juozas Stepankevičius, iki tol dirbęs AB „Kelda“ direktoriumi.

Noras šviesti kitus
Per 27-erius muziejaus gyvavimo metus čia apsilankė visos Lietuvos vaikai, ekskursijos iš užsienio ir, žinoma, daugybė iškilių ir žinomų žmonių, kurie savo įspūdžius ir palinkėjimus palikdavo svečių knygoje. Tačiau muziejų kai kas aplankė dar prieš jo oficialų atidarymą. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos susisiekimo ministras Jonas Biržiškis buvo vienas pirmųjų muziejaus svečių ir atsiliepimų knygoje paliko tokius žodžius: „Aš nežinojau, kad yra tarp mūsų kelininkų tiek įdomių žmonių, kurie turi savo gamtos pažinimo gilų supratimą ir norą šviesti kitus. Vievio kelių valdyba, turėdama tokių entuziastų kaip Juozą Stepankevičių ir Juozą Lisauską tikrai geriau už visus sukurs ir prižiūrės kelių muziejų. Linkiu jiems sėkmės ir džiaugsmo savo siekimuose“. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, drąsiai galima teigti, kad tuometinio ministro minimi žmonės įvykdė visus lūkesčius ir puikiai sukūrė ir prižiūrėjo Kelių muziejų. Taip pat savo atsiliepimą apie Kelių muziejų paliko ir krepšininkė olimpietė, pasaulio ir tris kartus Europos čempionė Vida Šulskytė-Beselienė, kurios komentaras parodo, kokią didelę reikšmę Kelių muziejuje surinkta ir saugoma istorija turi žmogui. Vida Beselienė rašė: „Kelių muziejus – tai visa mūsų gyvenimo istorija… Žinojome apie kelius, jų esminę reikšmę, bet po šios ekskursijos, labai išsamios, įdomios ir pamokančios, pasipildžiau ir sužinojau naujų dalykų. Pono Juozo pasakojimai buvo labai įsimintini ir liko įsimintini visam likusiam gyvenimui. Padarytas nuotraukas ir prisiminimus iš šios ekskursijos parodysiu grįžusi į Jungtines Amerikos Valstijas savo šeimai. Ir tai bus maža Lietuvos dalelytė mūsų namuose“.

Ekspozicijų įvairovė
Muziejus yra sukaupęs didelę ekspozicijų įvairovę – čia lankytojai gali išvysti ne tik įvairią techniką, riedėjusią keliais ar naudotą kelių statybai, bet ir etnografinę ekspoziciją, uolienų ir mineralų kolekciją, taip pat dar visai neseniai lankytojai galėjo susipažinti ir su medžioklės skyriumi, kuriame buvo saugomos sumedžiotų ar kelyje žuvusių gyvūnų iškamšos. Dabar šio skyriaus muziejuje nebėra. Bet saugoma istorija, susijusi su keliais, ir toks muziejus Lietuvoje yra vienintelis. „Muziejuje saugomi eksponatai labai įvairūs – pradedant geologija, baigiant žvėrimis. Čia eksponuojami dalykai, nuo kurių prasideda kelio statymas, iki tokių, kurie tais keliais važinėja. Viską pradėjau nuo žvėrių iškamšų, kurios taip pat yra labai susijusios su keliais. Šio skyriaus dabar muziejuje jau nebėra. Skyrius labiausiai sudomindavo jauniausius muziejaus lankytojus – vaikus“,- pasakoja Juozas Stepankevičius. Ilgametis muziejaus direktorius paaiškina, kokį ryšį su keliais turi etnografinė ekspozicija ar uolienų ir mineralų kolekcija. „Čia eksponuojami dalykai yra susiję ir su pačių kelininkų buitimi, jų gyvenimu. Aišku, tai taip pat siejasi su keliais, bet muziejus parodo ne tik techniką, bet ir su pačiu žmogumi susijusius dalykus. Uolienų kolekcija yra susijusi su kelių tiesimu, technika, savaime suprantama, yra neatsiejama kelių dalis. Gaila, kad neliko žvėrių ekspozicijos. Juk tikrai dažnai kelyje žvėrys žūva ar atsitinka avarijų, nelaimių, transportui susidūrus su žvėrimis“, – tikina J. Stepankevičius.
Eksponatai į muziejų yra atkeliavę iš visos Lietuvos

Istorijai atspindėti vos kelių eksponatų neužtektų, todėl muziejus daugelį nustebina savo eksponatų gausumu, jų muziejuje yra apie 6 tūkstančius. „Muziejuje eksponuo­jama labai įvairi technika – nuo senovinių automobilių iki sunkiųjų kelio darbų technikos. Viskas, kas čia yra, niekur negali dingti, nes nuolat yra vykdoma revizija, viskas tikrinama, skaičiuojama. Viskas yra sena, kiekvienas dalykas turi savo istoriją, visa technika yra realiai naudota kelyje. Tiesiai iš gamyklų čia nieko nėra – juk tada eksponatas nebūtų tinkamas muziejui. Nauja technika turi dirbti ir tarnauti kelyje. Muziejus yra gana nemažas, o visa technika į jį net netelpa, daug kas stovi net lauke“,- pasakoja Juozas Stepankevičius.
Kaip pasakoja muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo direktorius, dabar muziejus eksponatais papildomas retai, didžioji dalis eksponatų buvo surinkta dar prieš kelias dešimtis metų, jie visi atkeliavę iš įvairiausių Lietuvos vietų. „Tuo laiku aš pats važinėjau ir viską rinkau, ieškojau tų eksponatų, o dabar muziejus pasipildo tik žmonių dėka. Pasitaiko atvejų, kai žmonės paskambina, pasako, kad nori atvežti techniką į muziejų“,- pasakoja Juozas. Kelininkas mano, kad muziejaus patalpos pasidarė per ankštos muziejui ir reikėtų didesnių uždarų erdvių. „Ši žiema buvo pilna sniego, tie eksponatai stovi užpustyti lauke, o taip, manau, neturėtų būti. Muziejui reikia didesnių uždarų patalpų. Bet tam, aišku, reikia labai daug lėšų. Labiausiai muziejaus svarbą turbūt supranta patys kelininkai, tačiau manau, kad tai svarbu turėtų būti ­visiems, pradedant vaikais ir baigiant valdžios vyrais, nes čia saugoma visa kelių ir juos tiesusių žmonių is­torija – kelių, kurie dabar yra neatsiejama kiekvieno gyventojo dalis.“
Pasakodamas apie tai, kaip eksponatai į muziejų buvo renkami, J. Stepankevičius sako, kad tam reikėjo labai daug laiko ir jėgų, nes tuomet, kai kūrėsi muziejus, dažnai tekdavo net ir nakvoti ne namuose, tam kad į muziejų atkeliautų daugiau įdomių dalykų. „Didžiąją dalį eksponatų surinkau pats, kitą dalį – atvežė žmonės. Net ir dabar paskambino toks Raimondas iš Ukmergės kelių valdybos, pasiūlė technikos į muziejų, tik dabar tokios oro sąlygos, kad tos technikos atsigabenti negalime. Pačioje pradžioje, kai muziejus dar kūrėsi, aš buvau gavęs automobilį, kuriuo porą mėnesių važinėjau po visą Lietuvą ir rinkau iš įvairiausių žmonių, iš kelininkų viską, ką galėčiau panaudoti kelių muziejui. Prisimenu, kad prašydavau žmonių, kad tų dalykų nenurašytų, nes tais laikais viskas, kas buvo nurašoma, turėjo keliauti į metalo laužą. Žmonės man padėdavo, nenurašydavo tų dalykų, ir juos paimdavau aš. Būdavo ir taip, kad aš fiziškai visų eksponatų atgabenti į Vievį negalėdavau, tai žmonės būdavo tokie geranoriški, kad tuos eksponatus patys atveždavo čia. Viskas buvo daroma iš geranoriškų paskatų, jokio verslo čia nebuvo. Būdavo savaičių, kad net negrįždavau namo, nes išvykęs į tolimesnę Lietuvos vietą negalėdavau vakare grįžti namo, o kitą rytą vėl ten pat važiuoti. Tai didžioji dalis to, ką dabar turime, yra surinkta dar tais laikais. Viskas yra ne vien mano dėka, labai daug prie muziejaus kūrimo prisidėjo ir kiti žmonės“,- grįžęs į prisiminimus pasakoja Juozas Stepankevičius. Pasak Kelių muziejaus įkūrėjo, didžio­ji dalis eksponatų yra atkeliavę iš Žemaitijos, tačiau taip pat daug daly­kų čia yra eksponuojama ir iš visos Lietuvos regionų. „Daug dalykų yra atvežta iš Ukmergės, Šiaulių. Turėjau draugų visoje Lietuvoje ir visi jie norėjo prisidėti prie muziejaus“,- sako J. Stepankevičius.

Eglė Butkutė

Nuotraukos iš muziejaus archyvo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt