PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Lapkričio 28 d. 13:28

„Viestarto“ vadovas: "Atgal nesidairom, tik pirmyn!"

Šiauliai

Archyvo nuotr.: Orkestro vadovas Vytautas Lukošiūnas džiaugiasi kolektyvo pasiekimais – per dešimtmetį prikaupta nemažai apdovanojimų, kone kasmet galima didžiuotis pirmosiomis prestižinių konkursų vietomis

Irma BagūnėŠaltinis: Etaplius.lt


62225

Pakruojo kultūros centre įkurtos jaunimo pučiamųjų orkestro „Viestartas“ patalpos šią savaitę kaip niekad gyvos – vyksta nuolatinės repeticijos, jaunieji muzikantai ir pavieniui čia užsuka pasikartoti melodijų. „Jie – iniciatoriai, galvojo, koks turėtų būti koncertas, kūrė ir dalino kvietimus. Iš dalies nežinau, kas laukia penktadienį“,- puikiai nusiteikęs orkestro vadovas Vytautas Lukošiūnas. Jau šį penktadienį 17 val. kultūros centro scenoje „Viestartas“ švęs 10-mečio jubiliejų, o ši data tapo puikia proga su vadovu pasikalbėti apie praėjusį laiką.

46941421-324872341679716-674243624191393792-n.jpg

- Veiklos dešimtmetį skaičiuojate nuo to laiko, kai „Viestartui“ suteiktas vardas, bet muzikinis šio kolektyvo kelias prasidėjo anksčiau. Kodėl vaikai noriai čia ateina?

- Pedagoginiu darbu užsiimu nuo 1982-ųjų ir puikiai žinau – tik draugiškumu galima susitarti. „Viestarto“ muzikantų skaičius svyruoja – esame buvę 35, dabar 25 groja, bet mažiau – ne. Sunku pasakyti dėl kokių motyvų jaunimas nori groti, vieni – kai draugai pasikviečia, kitus aš pats kone iš gatvės esu atsivedęs. Visada sakiau, kad visi turi muzikinę klausą, aišku, ją reikia lavinti, o orkestras ir labai tinka tiems, kurie nori būti komanda, o ne pavieniai muzikantai. Mes čia – kaip šeima, gal ta atmosfera traukia...

- Tai esate ne mokytojas, bet vaikų draugas?...

- Kai ateina pas mane vaikai, 10 metų, yra buvę ir mažesnių, aš jiems taip ir sakau – mokytoją galima apgauti, gal net tyliai pasišaipyti, kad pavyko... O draugo juk nevalia (juokiasi). Taip pat ir su vyresniais.

- Priminkite skaitytojams, o gal kai kuriems tai bus ir naujiena, kodėl – „Viestartas“?

- Kai susikūrėme 2003-aisiais, kurį laiką muzikavome be jokio vardo, bet 2008-aisiais teko garbė laimėti prestižinį „Aukso paukštės“ apdovanojimą, aplink taip pat visi kolektyvai ėmėsi vardus galvotis. Reikia ir mums, nusprendėme. Kolegos, visi mąstė, koks tiktų orkestrui. Kol paminklosaugininkė Valentina Alekseriūnaitė pasiūlė „Viestartą“ – iš istorijos žinoma, kad tai buvęs Žiemgalos žemių kunigaikštis. Pasirodė originalus, muzikaliai skambantis ir greit „prilipo“.

- Kolektyvų švenčiami jubiliejai, nori nenori, lyg ir tampa proga peržvelgti veiklos kelią. Kokius ryškiausius momentus išskirtumėte?

- Šiaurės Lietuvos festivalį „Vario dūdos“ – mes jį pradėjome organizuoti, taip tarsi parodydami visuomenei, kad orkestrai ne tik maršus groja, bet jų muzika įvairi ir jie gali būti labai įdomūs, populiarūs. Norėtųsi, kad šis festivalis gyvuotų ir toliau. Smagu, kad kiekvienais metais dalyvaujame pučiamųjų orkestrų čempionatuose. Esame buvę ir laimėtojai, esame grįže ir su paskutine vieta. Bet svarbu – kad dalyvaujame, nors visada smagiausia grįžti apdovanotam. Turime tikrai daug padėkų, teko sudalyvauti daugybėje renginių, bet įsimena tiesiog laikas kartu, smagūs nutikimai, grojimas įvairiomis sąlygomis. Per lietų, pavyzdžiui, man taip širdį skauda dėl saksofonų, nes tokios sąlygos tikrai nėra jiems geros, o jaunimas su entuziazmu groja – ar šlapia, ar šalta!

- Išmokote, atiduodate dalelę širdies, o jie jau, žiūrėk, išlekia į didžiuosius miestus ar užsienį...

- Išties, kasmet tenka atsisveikinti su grojančiais abiturientais. Tiksliai niekada neskaičiavau, bet per prabėgusius metus tikrai daugiau nei 100 muzikantų yra pasikeitę, nieko nepadarysi, tokia pedagogo dalia. Bet smagu vėliau matyti juos muzikuojančius, pavyzdžiui, viena mergina užsieny groja didžiosiose scenose, Paulius Batvinis Vilniaus simfoniniame orkestre, o Paulius Bajorūnas rimtai užsiima džiazu. Turbūt yra ir daug daugiau kasdien muzikuojančių, o juk šis jų kelias vienaip ar kitaip prasidėjo Pakruojyje, džiugu.

- Penktadienį visus kviečiate į savo šventę, dešimtmečio koncertą. Intensyvios repeticijos išduoda, kad reikia laukti staigmenų?

- Turime juk pasilinksminti prieš Gavėnią! Išties, turėsime visko – klasikos, solisčių, žinomų kūrinių. Stengsimės būti tokie nuotaikingi, kokie esame visada, bet tuo pačiu parodyti, kad galime būti visokie. Kas yra orkestras? Tai visko daug – ne tik maršai. Labai tikiuosi, kad susirinkusiems tai paliks gerą įspūdį, tad kviečiu paklausyti.

- Ir atversite naują veiklos lapą... Kas toliau?

- Tik pirmyn! Atgal mes nesidairome. Ruošimės konkursams, koncertams, atsiras gal naujų idėjų. Norisi, kad kuo daugiau mūsų būtų, tad tėvelių ir senelių prašau pagalvoti, ar jūsų atžala negalėtų įsijungti į mūsų veiklą. Nesvarbu, kiek metų, nesvarbu, ar anksčiau laikė rankose kokį instrumentą. Aš groti neišmokysiu, bet padėsiu suprasti, kaip reikia elgtis su instrumentu ir koks įdomus gali būti muzikos pasaulis grojant orkestre.

- Ačiū už pokalbį, sėkmės koncertuojant!