Vienodų vasarų nebūna

Lietuva

L. Nekrašo nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Etaplius.LT

307651

Liepa – vidurvasario mėnuo. Greičiausiai vidurinysis vasaros mėnuo pavadintas tokiu vardu, nes tai metas, kai baigia žydėti liepos. Tiesa, kartais jos žydi ir anksčiau, manytum – mėnuo pavėlavo, tačiau viskas vyksta, kaip ir turi gamtoje vykti, todėl ir liepos, jei nužydi anksčiau, tai tik dėl to, kad liepą jau galėtume mėgautis šviežiu liepų medumi.

Kiekvienais metais pradedant kalbėti apie vidurvasarį, pirmiausia dar ir dar kartą bandau išsiaiškinti, kada jis. Gal kas pasikeitė? Gal vasara bus ilgesnė? Tikintiesiems popieriais viskas paprasta: vasarą parodo kalendorius. Esu matęs tik vieną kalendorių, kuriame po gegužės buvo rugpjūtis, bet ir tai buvo tiesiog spaustuvės klaida. Laimingi tie, kam vasara prasideda jau pavasarį. Ir negaliu nesutikti su sakančiaisiais, jog vienodų vasarų nebūna.

Sakantiesiems, kad vidurvasaris – tai liepos 15 d., pritaria dauguma. Nors kiti gi teigia, kad tai vasaros saulėgrįža – metų laikotarpis, kai Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite. Tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties laikmetis. Šiaurės pusrutulyje vidurvasaris būna birželio 20–23 d., pietų pusrutulyje – gruodžio 20–23 d. Daugelyje pasaulio kultūrų tos dienos žymimos šventėmis ir apeigomis. Tikima, kad birželio naktis, kai švenčiamas vidurvasaris, yra stebuklinga, jos metu galima įgauti mistinių galių, labai dažnai kūrenami laužai, siekiant atbaidyti piktąsias jėgas.

Bet yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad vasara tik prasideda birželio 21 d. ir, suprantama, baigiasi rugsėjo 21 d. Taigi jiems vidurvasaris yra pirmosiomis rugpjūčio dienomis. O vidurvasarį švenčiantieji liepos 15 d. pabrėžia, jog ta diena simbolinė bei įsimintina dėl Žalgirio mūšio ir „Lituanicos“ pradėto skrydžio per Atlantą.

Kaip ten bebūtų, vidurvasaris visada ateina per anksti, tad visi pasakys, jog jis atsėlino nepastebėtai ir nelauktai. Šiek tiek gaila. O tiek buvo planų, idėjų... Mūsų šelmių senolių išmintis sako, kad iki vidurvasario būtinai reikia žiemai suruošti bent kibirą vyšnių: kas to nepadaro, iki kito vidurvasario pames dantį... Dar reikia prisiskinti juodųjų serbentų ir prisivalgyti jų tiek, kad dantys atšiptų. Kai kuriuose soduose ant žolės jau voliojasi pirmieji alyviniai obuoliai. Sakoma, suvalgei pirmąjį alyvinį krituolį – visus metus būsi sveikas. Na, bet jeigu jų nėra, galima kasdien nusiskinti po kelis agurkus. Su pirmuoju medumi skanauti. Paskutiniai liepų žiedai namuose irgi turėtų džiūti, kol ant medžių jų nelieka, – kitaip namuose neužteks saldėsio...

Prabundi laisvos vasaros dienos rytą ir užplūsta keistas maudulys. Norisi, po galais, ko nors šventiško. Kažkur eiti, važiuoti. Prisiminiau neseniai mus palikusios Vytautės Žilinskaitės humoreskas, kuriomis ji mokė, kaip prastumti nuobodžias dienas. Humoreskos rašytos prieš penkis dešimtmečius, tuomet dar nebuvo ilgųjų savaitgalių, bet nuobodulys, pasirodo, jau buvo. Tiesa, tuomet buvo populiaru laisvomis dienomis vieniems kitus lankyti. Gaila, kad šiandien tas gražus paprotys miršta. O juk vertėtų jį atgaivinti.

Antra vertus, lankytis svečiuose gal ir malonu, bet jei tave kas lanko tavo mažagabaričiame bute, malonumas menkas. Todėl V. Žilinskaitė pataria, kaip elgtis, jeigu ne jūs lankotės svečiuose, o jus aplanko kokie laisvadienio svečiai. Reikia, anot satyrikės, pasiūlyti pavartyti šeimos albumus – arba, nors ir nuobodžiai, laikas bus prastumtas, arba svečiai ilgai neužsibus.

Dabar senuosius nuotraukų albumus gali atstoti nuotraukos mobiliajame telefone. Kuo nemielesni svečiai, tuo daugiau nuotraukų albumų reikia ištraukti ar ilgiau nepaleisti mobiliojo, atidarius galeriją. Pasodinkite svečią ar svečius ant sofos, pritraukite prie jų stalelį su septyniais storais albumais ar įduokite į rankas mobilųjį. „Kadangi turite pakankamai laiko, – pabrėžtinai tarkite, – pradėkime nuo seniausių nuotraukų.“ Grupinėse nuotraukose, – ačiū Dievui, jei jų turite nemažai, – atkreipkite dėmesį ne tik į centre stovinčius, sėdinčius ar tupinčius asmenis, bet ir į, pavyzdžiui, trečius iš kairės: „Šito, – parodykite į patį kraštinį, – aš nepažįstu. Šito – irgi ne... Užtat šitą gerai pažinojo senelis. Šitas... Iš kur jis atsirado? O čia senelis. Kaip jums mano senelis?“

Satyrikė mano, jog visų septynių albumų gal ir nereikės vartyti. Gal jau ties trečiuoju ar ketvirtuoju svečiai prisimins pamiršę kažkokius svarbius reikalus, palinkės dar daug gražių laisvadienių bei vasarų ir išskubės. Tad reikalinga kiekvienuose namuose turėti ne vieną albumą, pilną nuotraukų, kuriose, svarbiausia, būtų daug „trečiųjų iš kairės“.

Jeigu draugų kompanija jums nėra miela, o norisi vienumos, gelbėti gali knyga. Sakysite, kad knygų skaitymo laikas – ruduo ir žiema, o vasara – tam labiausiai netinkamas metas. Nesutinku. Vasarą knyga yra atostogos per atostogas. „Vasarą knygos keliauja, jos išvedamos pasivaikščioti. Į jų puslapius pripusto paplūdimio smėlio, pribyra žiedų, lapelių ir pienių pūkų. Jos markstosi, ištraukiamos iš kuprinės už tūkstančio kilometrų nuo gimtosios lentynos ar knygyno. Dažnai knygos paliekamos joms nežinomos šalies parke ant suoliuko laukti naujų šeimininkų. Jų vietą užima kitos, pirktos keisčiausiose vietose, rastos traukiniuose, dovanotos, o dabar ramiai gulinčios visai kitose platumose tarp smalsių senbuvių...“ – jau nebepamenu, kurią vasarą portale Bernardinai.lt rašė poetas, eseistas ir knygų apžvalgininkas Marius Burokas. Net nežinau, ar kas nors kada nors yra gražiau pasakęs apie vasarą ir knygas.

Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Knygyne, nusipirkus knygą, pardavėja dažnai paklausia: „Gal reikia maišelio?“ Atsakau, jog ne, nes, mano galva, kam jau kam, bet knygai pigus prekybcentrių maišelis nedera. Na, nebent tai firminis kurios leidyklos ar knygyno maišelis, o šiaip jau knygą geriausia neštis rankose. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra tik su trumpikėmis, pasakysi? O rankose laikoma knyga viską apie jį pasako.

Apie ką dar šiandien kalbame? Aišku, apie Europos futbolo čempionatą. Jau žiloje senovėje žmonės pastebėjo, kad spiriant koja daiktas juda greičiau ir toliau. Tai jiems patiko.

Neseniai nustebau sužinojęs, jog ir futbolininkas yra apdovanotas Nobelio literatūros premija. Tai „Racing Universitaire Algerios“ studentų klube žaidęs Albert‘as Camus. Dar viena bent man netikėta žinia – kad Anglijos Portsmuto miesto klubo garsiausias visų laikų vartininkas yra seras Arthuras Conanas Doyle‘is. O aš su futbolu susipažinau, kai Lietuvos futbolo čempionatuose pirmaudavo Šiaulių komandos: ne viena sužibdavo („Elnias“, „Statybininkas“, „Tauras“, „Kareda“) ir keletą metų švytėdavo Lietuvos futbolo zenite.

O gražiausia, ką regėjau futbolo mače, tai 2019 m. Europos čempionato atrankos rungtynės Ukrainoje, kuriose žaidė vietos ir Lietuvos komandos. Ukrainos sirgaliai skandavo: „Lietuva!“, o atvykę lietuviai: „Ukraina!“

Kas man labiausiai patinka futbole? Jis labai aiškiai akcentuoja mokymąsi iš savo klaidų. Pripažinti klaidas ir jas ištaisyti yra esminė sąlyga, norint siekti pergalių ateityje. Ne veltui geriausi treneriai tiek daug laiko praleidžia peržiūrinėdami savo komandų rungtynes ir ieškodami atsakymo į klausimą, kas buvo ne taip. Klaidą reikia ištaisyti, o ne ją teisinti ar užmerkti akis ir apsimesti, kad nieko nebuvo.

Perskaičiau paskutinę pastraipą. Visgi gerai čia apie mokymąsi iš klaidų suskėliau. Dar reiktų rasti šios vasaros anekdotą. Gal tebūnie šis:

– Misteri Glancmanai, ką darytumėte, jei gatvėje rastumėte piniginę su milijonu dolerių?

– Jeigu ji priklausytų labai neturtingam žmogui, grąžinčiau.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt