Vie­nin­te­lis žmo­gus Eu­ro­po­je, ga­lė­jęs pa­gel­bė­ti pran­cū­zui

Šiauliai

Ta­das Jo­cas: „Do­no­ra­ci­jos me­tu iš vie­nos ran­kos krau­ją pai­ma, apa­ra­tas at­ski­ria krau­ją ir ka­mie­ni­nes ląs­te­les. Ka­mie­ni­nes ląs­te­les pa­si­lie­ka, o krau­ją su­grą­ži­na į ki­tą ran­ką. Pa­ties krau­jo ne­pra­ran­di, o ka­mie­ni­nių ląs­te­lių pa­sii­ma tiek, kiek tu­ri per­tek­liaus.“ (Ta­do Jo­co as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

194641

Ly­giai prieš mė­ne­sį 25-erių šiau­lie­tis ki­ne­zi­te­ra­peu­tas Ta­das Jo­cas kau­lų čiul­pų do­va­no­jo jau­nam pran­cū­zui. Do­no­rys­tė, svei­kas ir są­mo­nin­gas gy­ve­ni­mo bū­das – šiau­lie­čiui įpras­ta nuo pil­na­me­tys­tės. Tap­ti kau­lų čiul­pų do­no­ru ir krau­ju iš­gel­bė­ti ki­to gy­vy­bę Ta­dui bu­vo vie­nas iš gy­ve­ni­mo tiks­lų. Juk ti­ki­my­bė, kad tik­si bū­tent tu, ma­žes­nė, nei lai­mė­ti lo­te­ri­jo­je mi­li­jo­ną.

Lemtingas išlauktas skambutis

7 metai – tiek laukė lemtingojo skambučio dėl donorystės šiaulietis T. Jocas. Ir visai ne todėl, kad jaunam vyrui tai būtų buvęs gyvybės ir mirties klausimas. Priešingai – jis laukė, kad galėtų pasiūlyti savo kaulų čiulpus kito gyvybei išgelbėti. Masažuotoju savo salone dirbantis Tadas – šeimos galva, visuomet atsakingai žiūrėjęs į savo kūną bei jo resursus.

„Paauglystėje pradėjau galvoti apie gyvenimo prasmę. Nuo mažens jutau, kad nesu toks, kaip visi. Esu šiek tiek kitoks žmogus, į gyvenimą žiūrintis giliau, paprastus dalykus matantis nepaprastai. Ieškojau gyvenimo prasmės ir atėjo mintis, kad donorystė gali būti vienas iš dalykų, kai gali pasitarnauti kitam. Nesavanaudiškai. Kai sukako 18 metų, pirmą kartą kraujo daviau, organų donoro kortelę įsigijau ir į negiminingų kaulų čiulpų donorystės sąrašą užsirašiau. Ir prasidėjo laukimo procesas“, – pasakoja Tadas.

Tikimybė tapti kaulų čiulpų donoru yra labai menka. Vyrui net buvo pasakyta nesitikėti kvietimo greitai, jo gali ir visai nesulaukti – kaulų čiulpų donoru galima būti iki 56 metų. Tad skambutis po 7 metų laukimo šiauliečiui buvo ypatinga žinia.

„Man sakė, kad loterijoje laimėti 10 milijonų lengviau. Visą laiką to laukiau. Man kaulų čiulpų donoracija buvo kažkas ypatingo – taip pat jausčiausi, jei laimėčiau loterijoje milijoną. Toks visiškas euforijos jausmas. Labai sunku žodžiais apsakyti“, – lyg vaikas džiūgavo Tadas, nors ir suprato, kad kvietimas dar nieko nereiškia, kad tai, kraujo tyrimo duomenimis, yra tik tikimybė.

priesvestuvine-25.jpg

Iki aukojimo – ilgas kelias

Tinkamumui įvertinti jaunas vyras atliko gausybę kraujo tyrimų: pradedant Šiaulių kraujo centre, Santaros klinikų laboratorijoje ir baigiant mėginių siuntimu į Prancūziją. Verdikto reikėjo laukti beveik mėnesį.

„Matau, kad skambina iš klinikų. Šiurpas perėjo per visą kūną, kojos linksta, delnai prakaituoja, stresas ir toks supermalonus jaudulys“, – lemiamą skambutį, kad yra tinkamas donoras, prisimena Tadas.

Prieš donaciją jam teko atlikti detalius kraujo ir vidaus organų tyrimus. Už juos Tadas irgi dėkingas: „Nesvarbu, kad kaulų čiulpai teoriškai atitinka, pats donoras turi būti labai sveikas žmogus. Gavau tokį detalų tyrimą, kuris finansiškai būtų labai brangus. Ir sužinojau, kad esu labai sveikas, kad esu tinkamas donoras. Labai daug laimės ir džiaugsmo.“

Donorystė – vienas gyvenimo tikslų

Dažnai jaunų žmonių gyvenimo tikslai – labai žemiški ir praktiški: meilė, namai, karjera, pramogos. Tad Tado tikslas – būti naudingam kitiems – tūlam bendraamžiui atrodo keistai.

„Kaulų čiulpų donorystė buvo vienas iš gyvenimo norų. Todėl tikra tikra laimė, kad tuo, kuo pasidalijai, išgelbėjo kito žmogaus gyvybę. O dar kai žinai, kad tam žmogui yra vos 30 metų, serga labai baisia liga ir tu jam suteiki šansą iš naujo pradėti gyventi. Geras ir malonus jausmas“, – iki šiol neatsidžiaugia įgyvendintu tikslu jaunasis donoras.

Kraujo čiulpų donorystę Tadas įvardija kaip tiesioginę pagalbą. Juk kai duodi kraujo – auka bendram labui, o kaulų čiulpai (akytoji kaulo medžiaga) persodinama tiesiogiai konkrečiam žmogui.

Dabar šiaulietis nekantrauja sužinoti, kaip sekasi jo čiulpus priėmusiam prancūzui: ar prigijo, žmogus pradėjo sveikti. Deja, bendrauti duomenis saugantys daugelio valstybių įstatymai neleidžia.

„Tiesiog žinai, kur jis yra ir kad turėjai galimybę padėti. Mūsų keliai tikriausiai niekada nesusitiks. Labai norėtųsi pabendrauti, bet yra tie konfidencialumo įstatymai“, – sako Tadas, kuriam bet koks pranešimas iš gydymo įstaigos ir bus tas grįžtamasis ryšys.

Reta sėkmė

„Kaulų čiulpai, kitaip dar vadinami kamieninėmis ląstelėmis, – pirminės ląstelės, kurios gyvena dubens kaule ir gamina kraują. Kai žmogus serga įvairiomis kraujo vėžio formomis, kamieninės ląstelės pradeda gaminti netinkamą kraują. Tada taikoma chemoterapija, švitinimai, kartais padeda kraujo perpylimas. O jei šie metodai nebepadeda, paskutinė viltis – kamieninių ląstelių transplantacija. Antraip žmogus miršta“, – žiniomis dalijasi Tadas.

Nustačius, kad transplantacija žmogui būtina, pirmiausia donoro ieškoma tarp artimiausių šeimos narių: tėvų, brolių, seserų. Tai retai pasiteisina: pasiseka maždaug 20 procentų. Jei kraujo donorą rasti lengva, tai kaulų čiulpai net identiškų dvynių neretai būna skirtingi.

Todėl daugelio viltis – negiminingų kaulų čiulpų donorų registras. Pirmiausia ieškoma nacionaliniame registre, nes tikimybė rasti donorą toje pačioje etninėje grupėje didesnė. Be to, ląstelių nereikia toli vežti. Neradus – ieškoma kaimyninėse šalyse, o paskui – net ir pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Taip buvo ir Tado donacijos prancūzui atveju.

„Prancūzija – didelė šalis, turinti tikrai daug registre žmonių. Vadinasi, tam žmogučiui netiko jo giminaičių čiulpai, netiko visos Prancūzijos čiulpai. Tada ieškoma aplinkinėse valstybėse: Vokietijoje, Ispanijoje, Lenkijoje. Tai reiškia, kad ir ten buvo nerasta. Tada atsikapstė iki Lietuvos. O Lietuvos kaulų čiulpų donorų registre yra tik 13 tūkst. žmonių. Ir šioje mažoje Lietuvėlėje rado mane. Tai labai retas atvejis. Dar retesnis – kad atitiko ir amžius, ir svoris, ir ūgis“, – sutapimais neatsistebi Tadas.

Problema ne tik ta, kad iš 40 mln. užsiregistravusiųjų ne visada galima rasti tinkamą donorą. Registre tinkamo žmogaus iš viso gali neatsirasti. 40 mln. donorų – viso pasaulio sergantiesiems pernelyg menkas skaičius. O registruotis gali tik sveiki 18–35 metų žmonės. Tokio jauno amžiaus vyrai ir moterys dažnai nė nesusimąsto apie galimybę, labai trūksta ir informacijos, ir pavyzdžių, o mitų – apstu.

Mitai ir baimės

„Pasaulyje daug žmonių, kurie galėtų tikti, bet jų nėra registre ir nėra kaip jų patikrinti. Daug žmonių yra skeptiškai nesiteikę. Gal ir dėl to, kad trūksta informacijos. Gal įsitikinę, kad ten kaulus pjauna“, – spėlioja Tadas.

Kaulų čiulpų transplantacija skamba paslaptingai ir labai baisiai, tad žmonės prisigalvoja įvairių baimių. „Kaulų čiulpai gyvena dubens kauluose – tai kaip juos paimti, nepjaunat kaulo? Todėl žmonėms baisu. Bet iš tiesų taip nėra. Tas pats ir kraujo donorystė. Kaulų čiulpų donorystė yra dar labiau mitais apipintas dalykas“, – sako vyras.

Jis pats daug domėjosi, kalbėjosi su medikais. Pasirodo, iš tiesų būna retų atvejų, kada tenka operuoti. Dažniausiai – mažiems vaikams. Tuomet narkozės metu įvedama adatėlė į kaulą ir po truputį paimami kaulų čiulpai. Tačiau dažniausiai kamieninės kraujo ląstelės paimamos iš kraujo. Tam irgi reikia ruoštis.

„Keturias dienas prieš procedūrą leidiesi į poodį tokį vaistą, kuris suaktyvina tavo kūną. Sakykime, šiek tiek susergi, toks lyg lengvas gripas tam, kad kūnas pradėtų gaminti daugiau kraujo. Vaistas priverčia pasigaminti ir kamieninių ląstelių perteklių, t. y. daugiau, nei tau reikia. Tuomet donoracijos metu iš vienos rankos kraują paima, aparatas atskiria kraują ir kamienines ląsteles. Kamienines ląsteles pasilieka, o kraują sugrąžina į kitą ranką. Tai paties kraujo realiai neprarandi, o kamieninių ląstelių pasiima tiek, kiek turi pertekliaus. Teoriškai nieko neprarandi“, – apie davimo procedūrą pasakoja vyras.

Todėl po donoracijos Tadas sakė nesijautęs niekaip kitaip. Labiausiai išvargino, kad reikėjo gulėti penkias valandas – tiek truko pati ląstelių paėmimo ir atskyrimo procedūra.

„Bet man pavyko porą kartų pamiegoti, todėl greičiau laikas praėjo. O šiaip visiškai nesudėtingas procesas, kūnui jokio poveikio, jokio nuovargio. Tiesiog tu darai gerą darbą, nieko nedarydamas. Išgelbėji žmogui gyvybę, nieko nedarydamas. Tokie paprasti dalykai. Gerumo parodymas“, – tuo, kaip lengva gelbėti žmogui gyvybę, neatsistebi Tadas.

Per procedūrą Lietuvos medikams pavyko surinkti 300 ml kraujo čiulpų transplantacinės medžiagos, kurioje buvo 5 mln. kamieninių ląstelių. Tai daugiau, nei prancūzų medikų prašyti 4 mln. Jie išsyk išgabenti į Prancūziją ir transplantuoti jaunam vyrui.

Laukia jubiliejinė donorystė

Kraujo donoru tapęs vos 18 metų, Tadas kraujo aukas jau skaičiuoja dešimtimis. Jis jo dovanoja kada sugalvojęs, žinoma, išlaikant būtiną tarpą tarp donacijų. Vyrai kraujo gali duoti kas du mėnesius, moterys – kas tris–keturis.

Po kaulų čiulpų donorystės Tadui liepta palaukti bent pusmetį. Tačiau išlauktoji donorystė pavasarį bus jubiliejinė – jau trisdešimtoji. Tą progą vyras ketina atšvęsti.

„Gal pavyktų donorystės akciją suorganizuoti, nes mano studijoje pakankamai vietos. Galvoju, kad reikia kažkaip kitaip atšvęsti, ne tik nueiti duoti kraujo ar torčiuką nupirkti. Tokiai akcijai reikia surinkti mažiausiai 25 žmones. Laiko dar yra“, – optimistiškai nusiteikęs Tadas.

Iššūkių žmogus

Tadas – iššūkių žmogus, besirūpinantis kūnu, jį grūdinantis, keliantis daug reikalavimų bei užduočių. Būdamas kineziterapeutu ir dirbdamas masažuotoju savo studijoje, jis ir pats domisi keletu praktikų. Praktikuoja Wim Hof'o metodą, kuris jungia kvėpavimą, meditaciją ir šalčio terapiją. Pernai per karantiną, negalėdamas dirbti tiesioginio masažuotojo darbo, jis suintensyvino treniruotes ir šalčio terapijai pasirinko kasdienį panirimą eketėn.

„Pirmąją dieną buvo 20 sekundžių, tris kartus niurktelėjau po vandeniu. Kūnui buvo didelis stresas, bet tai yra normalu. Vėliau pradėjau derinti su kvėpavimu ir meditacinėmis praktikomis. Po truputį pasiekiau, kad mėnesio pabaigoje man eketėje pavykdavo išbūti 10 min. Tai yra daug. Įdomu tai, kad kūnas taip pripranta, kad nebejaučia streso: įlendi į eketę esant 20 laipsnių šalčio, bet kvėpavimas nepasikeičia, nestresuoji, pulsas nedažnėja. Tiesiog įlipi į vandenį ir kūnas šaltį priima, giliai kvėpuoji, būni čia ir dabar, mėgaujiesi akimirka“, – apie pilnatvę, susiliejimo su gamta jausmą pasakoja Tadas.

Šiemet jis iškėlė naują tikslą – užsiregistravo „Iron Man“ iššūkiui. Vyras pasiryžęs iki rugpjūčio pasiruošti klasikiniam triatlonui ir dalyvauti bent pirmajame jo etape: nuplaukti 1,9 km, nuvažiuoti 90 km dviračiu ir 21 km nubėgti. Jei gerai seksis – griebsis antrojo etapo.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt