Vasarės patirtis savanoriaujant Kenijoje

Marijampolė

Loreta AkelienėŠaltinis: Etaplius.lt

35035

Lygiai prieš metus marijampolietė Vasarė Kapsevičiūtė atliko savanorystės praktiką Kenijoje. Išskrido ten pernai kovo gale, o grįžo balandžio pabaigoje.

Kaip mergina neseniai pasakojo viename renginyje, tada (būdama 22 metų) net nežinojo, ko tikėtis nuvykus. O šiandien ji mano, kad tai buvo vienas didžiausių jos pasiekimų.

Foto galerija:

Savanoriavo daug kur

Vasarė sakė visada norėjusi pabandyti savanorystę tolimoje egzotiškoje šalyje. Mat Marijampolėje ir Vilniuje, kur studijuoja, jau buvo savanoriavusi įvairiose srityse.

Užpildė anketą paskutinę dieną ir nelabai ko tikėjosi, nes atranka didelė – iš 80 žmonių atrinks tris. Išsirinkti šalį galėjo iš trijų – Kenija, Uganda ar Gana. „Apsvarsčiau, kad Kenija gal bus saugiausia, bet prašoviau, nes tuo metu ten vyko rinkimai“, – prisimena mergina. Ko gero, dėl rinkiminių neramumų buvo smarkiai pakeistas savanorystės planas: turėjo būti prie Nairobio, o veiklai numatytas profesinis orientavimas, bet pateko į Indijos vandenyno pakrantę ir buvo numatyta aplinkosauginė veikla. Tai nelabai tiko prie Vasarės studijų ir patirties, mat ji studijuoja psichologiją.

Esmė – prisitaikyti

Kadangi taip viskas pasikeitė, pačioms merginoms teko susigalvoti, kaip įprasminti savo veiklą ir kaip parengti projekto temą atitinkančias ataskaitas. „Pačios siūlėmės vietinėse mokyklose organizuoti profesinio orientavimo pamokas. Teko mokyti ir apie tai, kaip svarbu plautis rankas po tualeto. Ši idėja kilo pamačius, kad 300 mokinių skirta vos pora tualetų. Sugalvojome, kaip iš mums atlikusių geriamojo vandens butelių sukonstruoti plovyklas, atidavėme visas muilo atsargas. Savanorystės esmė tokia ir yra – prisitaikyti, pagal situaciją duoti vietiniams daugiausia, ką gali. Taip mes ir darėme“, – pasakoja Vasarė.

Viena Vasarės kolegė buvo skautė, tad vedė renginius skautams. Dar iš molio su vaikais lipdė gyvūnus, mokė geografijos žinių. Mergina didžiuojasi, kad pavyko surengti švarinimosi akciją. Savanorės pasidalijo mintimis apie mūsų šalyje vykdomą akciją „Darom“ ir pasiūlė panašią surengti ir vietiniams. Sukvietė vietines organizacijas, politikus, radijo atstovus, miškininkus. Akcijoje dalyvavo iš viso apie 100 žmonių, kurie visą dieną švarino aplinką.

Dar merginos pasodino daugybę medelių su užimtumo centro lankytojais. O tos rūšies medžiai ten auga labai greitai, vos po 2–3 metų jau galima kirstis ir, pavyzdžiui, suremontuoti mokyklos stogą. Keliose merginų gimnazijose Vasarė vedė profesinio orientavimo pamokas – mokė apie kūno kalbą, savęs pristatymą, gyvenimo aprašymo kūrimą, kalbėjosi apie profesijas, apie merginų svajones ir pan.

V. Kapsevičiūtė didžiuojasi, kad padėjo dviem moterų bendruomenėms parengti projektus finansavimui gauti. Moterys ten stengiasi susikurti sau pajamų šaltinį, imasi įvairių verslų – ir pavieniui, ir bendrai. Vienas iš tokių bendrų verslų – bitininkystė: pasirodo, bičių dūzgimas ir dramblius atgraso, kurie neretai užklysta į kaimą ir pridaro žalos, kartais net sužeidžia žmones. Kita moterų bendruomenė užsidirba kirsdama ir atsodindama mišką.

Priėmė itin draugiškai

Tikrai, pasaulis ten visai kitoks. Ir nors stinga ekologinio švietimo, higienos, o šiukšlės vietiniams netrukdo, žmonės ten nepaprastai malonūs ir rūpestingi. „Mus priėmė nuostabiai. Buvome tik dvi baltosios visame kaimelyje (dydis maždaug kaip Kazlų Rūda). Visi norėdavo su mumis susipažinti, paspausti ranką, pasisakyti savo vardą, buvo malonūs, klausdavo, ar viskas gerai, ar nepasiklydome. Apgaubė tokiu draugiškumu ir rūpesčiu, kad jaučiausi labai saugiai. Ir kaip kitaip, juk saugojo visas kaimelis“, – pasakojo Vasarė.

Gyvenimo sąlygos ten paprastos, primityvios. Kadangi buvo sausra, trūko vandens. Tik joms vienoms vandenį įjungdavo porai valandų per dieną, o skalbti teko rankomis, bet viskas nublanko prieš svetingumą ir savo pastangų prasmingumo suvokimą.

Mergina sako tebejaučianti ilgesį, norą sugrįžti, o prieš metus gal net buvo sunkiau sugrįžus prisitaikyti čia, negu pritapti ten. „Vykdama Kenijon buvau nusiteikusi blogiausiam, labai prastoms sąlygoms, gal todėl niekas neišgąsdino. Nors aplink viskas skraidė, judėjo, ropojo. Teko viską slėpti nuo beždžionių, nes šios vagia viską, kas žiba, šiugžda ar palikta ne vietoj. Vos nusisukau, pavogė mūsų miltų pakelį ir ištaršė, išsimiltavo visas būrys...“ – įspūdžiais dalijosi mergina.

Mažiau tempo ir mažiau streso

Ten sugyvena įvairios religijos, yra daug skirtingų bažnyčių. Ir į problemas jie kitaip žiūri – tiesiog tiki, kad dievas ras kelią, kaip jiems padėti. „Pas mus Lietuvoje visai ne taip – pats viską pasidarai, o ne iš dievo tikiesi. Pastebėjau, kad ten, aišku, galiausiai irgi viskas susiklosto gerai, tik jie išvengia to streso“, – pasakojo mergina.

Vietinių daug lėtesnis gyvenimo būdas, viską daro daug lėčiau, atsipalaidavę. Jeigu sutinki žmogų, sustoji, pasikalbi ir negali sakyti, kad kažkur vėluoji, todėl nepakalbėsi... O kartais tave tropinė liūtis sustabdo, ir tenka pavėluoti, bet niekas dėl to nesikremta. Šitai buvo sunku priimti, o grįžusi dar porą savaičių Vasarė buvo lėtesnė ir ramesnė.

Teko išmokti gyventi be šaldytuvo, kai viską, ką nusiperki turguje, turi iškart suvalgyti, nes 40 laipsnių karštis sunaikins. Atokesnių vietovių gyventojai neturi vandentiekio, taigi moterys ar jų dukterys nešioja vandenį net kelis kilometrus. Kai kurie kaupia lietaus vandenį rezervuaruose, bet per sausrą vis tiek jo stinga.

Vasarė sako išmokusi nešvaistyti maisto, atprato nuo užkandžiavimo tarp valgymų. Maistą joms ruošė priimančios organizacijos ūkvedys. Maitino paprastais patiekalais, bet šviežiais ir skaniais.

Vietiniai moksleiviai sakė stebinę žinių troškuliu. Jie mokslą vertina labiau nei mūsų vaikai. Vasarė sakė, kad jai mieliausias ir buvo darbas su vaikais, nes šie labai organizuoti, paklusnūs, vertino savanorių pastangas juos kažko pamokyti. „Kiekvienoje mokykloje jautėmės labai laukiamos, nors savanoriai ten nėra retenybė, atvyksta nuolat, keičiasi“, – sakė V. Kapsevičiūtė.

Nenustygsta vienoje vietoje

Nors Vasarės tėvai labai nerimavo ir nenorėjo leisti į tokią tolimą šalį, bet mergina nenurimsta. Ji juokauja, kad grįžus iš Kenijos tėvą rado per mėnesį pražilusį. Jis labai nerimavo ir kai dukra pirmą kartą išvyko padirbėti į JAV. O šią vasarą Vasarė jau trečią kartą važiuos padirbėti į Valstijas pagal studentišką programą. Ji sako įsimylėjusi kalnus Aidaho valstijoje.

Dar mergina ieško ir naujų savanorystės galimybių, šį kartą ilgesniam laikui – baigusi bakalauro studijas nori praktiškos veiklos, susijusios su jos studijuojama psichologija.

V. Kapsevičiūtė išnaudoja ir programos „Erazmus“ teikiamas galimybes: jau pusę metų studijavo Kipre, o dar norėtų ir pouniversitetinę praktiką susirasti.

„Negaliu tiesiog sėdėti vienoje vietoje. Nors per mėnesį Kenijoje praleidau 5 savaites studijų, bet grįžusi visus pasivijau. Amžina tiesa: tas, kuris daugiau daro, daugiau ir suspėja“, – sako Vasarė.

Nuotraukos Ričardo PASILIAUSKO ir iš asmeninio V. Kapsevičiūtės albumo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt