Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Teisėja Raimonda Donielaite-Paškevičė. N. Damulės nuotr.
Nijolė DamulėŠaltinis: Šiaulių apylinkės teismas
Jeigu tėvai gyvena atskirai, ar vaikas turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais?
Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir už tai jie atsakingi. Jie privalo rūpintis vaikų sveikata, ugdymu ir tokios teisės bei pareigos tėvams išlieka net tuomet, kai tėvas ar motina negyvena kartu su vaiku. Iš to seka, kad vaikas taip pat turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais nepriklausomai nuo to, kur tėvai gyvena.
Jeigu abu tėvai geba palaikyti brandų ryšį net nutrūkus tarpusavio santykiams, dažniausiai patys priima tinkamiausius sprendimus dėl bendravimo su vaikais, o jeigu nepavyksta susitarti geranoriškai, tuomet vaiko teisę į bendravimą su atskirai gyvenančiu vienu iš tėvų, įgyvendinama teismine tvarka, prieš tai šalims pasinaudojus privalomąja mediacija.
Kaip sudaromos tinkamos vaiko ir tėvų bendravimo sąlygos, jeigu vienas iš tėvų gyvena užsienyje?
Pasitaiko nemažai atvejų, kuomet vienas iš tėvų gyvena kitame mieste ar net kitoje valstybėje, tuomet tiesioginis vaiko bendravimas su tėvu ir motina tampa sudėtingesnis. Jeigu ginčas pasiekia teismą, tokiais atvejais bendravimo tvarka nustatoma šiek tiek specifiškesnė. Teismas atsižvelgia į užsienyje arba kitame mieste gyvenančių tėvų galimybes gyvai matytis ir bendrauti su vaiku, įvertina vaiko amžių, vaiko galimybes vykti į kitą miestą.
Dažni atvejai, kuomet, vienam iš tėvų gyvenant užsienyje, sudaromos galimybės bendrauti su vaiku retesniais, tačiau ilgesniais periodais. Pavyzdžiui, per atostogas, dažniau bendrauja informacinių ryšių priemonėmis, pvz., telefonu, vaizdo pokalbiais. Pasitaiko atvejų, kada tenka tiksliai nustatyti, kuris iš tėvų apmoka už vaiko keliones bendraujant su užsienyje gyvenančiu tėvu ar motina.
Kiekviena situacija individuali, bet net ir tokiu atveju, jeigu vienas iš tėvų gyvena užsienyje, siekiama nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri kuo maksimaliau užtikrintų kokybišką vaiko bendravimą su abiem tėvais.
Ar pasitaiko atvejų, kuomet vienas iš tėvų nori nustatyti tik sau patogią bendravimo tvarką su vaiku?
Kai byla atsiduria teisme, pasitaiko atvejų, kuomet kuris nors iš tėvų siekia tokios bendravimo su vaikais tvarkos, kuri būtų patogesnė būtent jam, t. y. stengiamasi realizuoti savo interesus. Vis dėlto teisme prioritetas teikiamas geriausiems vaiko interesams, įvertinami vaiko norai ir kitos svarbios aplinkybės: tėvų darbo grafikai, vaiko mokymosi grafikas, netgi vaiko ir tėvų tarpusavio santykiai. Siekiama tokio balanso, kad bendravimo su vaiku tvarka būtų įgyvendinama pagal tėvų galimybes ir, kas itin svarbu, kad abu tėvai vaikui būtų vienodai prieinami.
Pasitaiko atvejų, kai dėl bendravimo su vaiku, kreipiasi artimi giminaičiai? Vaikas gali su jais susitikti, svečiuotis pas juos?
Nors tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis rūpintis savo vaikais, bet jie privalo sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su savo artimais giminaičiais, taip pat kitais giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai. Įstatymas apibrėžia, kad artimieji giminaičiai yra tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai bei broliai ir seserys. Teismų praktikoje dažnai iškyla klausimai, pavyzdžiui, dėl senelių ir anūkų bendravimo.
Bendravimas su artimaisiais giminaičiais svarbus vaikų tapatybės jausmui, harmoningai raidai. Jeigu tėvai arba vienas iš tėvų neleidžia vaikui susitikti, bendrauti su artimais giminaičiais, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams, taip pat kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, bendrauti su vaiku. Jeigu tėvai nesilaiko įpareigojimo arba artimųjų giminaičių tai netenkina, jie turi teisę kreiptis į teismą (prieš tai pasinaudojus mediacijos institutu), kur, sprendžiant šį klausimą, vėlgi teikiamas prioritetas vaiko interesams ir teismas gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su artimais giminaičiais.
Visais atvejais stengiamasi atsižvelgti ir į paties vaiko nuomonę, jei tokią jis pajėgus išreikšti, o nustačius, kad toks bendravimas su artimaisiais giminaičiais gali pakenkti vaiko interesams, jis gali būti netgi ribojamas.
Apie nepilnamečių vaikų išlaikymą visuomenėje daug diskutuojama ir nuolat pabrėžiama, kad abu tėvai, proporcingai savo turtinei padėčiai, turi skirti lėšų vaiko išlaikymui. Kokias sumas gali priteisti teismas?
Vaiko išlaikymas – tėvų pareiga ir išlaikymą turi teisę gauti visi nepilnamečiai vaikai. Vaiko tėvai turi teisę susitarti dėl vaiko išlaikymo taikos sutartimi, kurią tvirtina teismas. Nesant tėvų susitarimo dėl vaiko išlaikymo, jį nustato teismas.
Išlaikymą vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai, tad teisme sprendžiant klausimą dėl išlaikymo dydžio vertinama tiek vaiko poreikių apimtis, tiek tėvų finansinės galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą.
Nors paprastai prioritetas teikiamas išlaikymui periodinėmis išmokomis, t. y. kas mėnesį mokama fiksuota pinigų suma, tačiau tam tikrais atvejais gali būti nustatomas ir išlaikymas turtu ar susitariama dėl tam tikrų prievolių už kitą tėvą (motiną) įvykdymo.
Išlaikymo dydžio klausimas sprendžiamas individualiai, tačiau orientaciniu dydžiu laikomas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris šiuo metu yra apie 777 Eur, ir jis taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vertinant, ar bus patenkinti vaiko poreikiai.
Išlaikymo vaikui dydis priklauso ir nuo vaikų, kuriems reikalingas išlaikymas, skaičiaus. Įstatyme nustatyta, kad išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis.
Kokiais atvejais tėvų pareiga išlaikyti vaiką su jo pilnametyste nesibaigia?
Įstatymas numato atvejus, kuomet tėvai turi pareigą teikti išlaikymą ir pilnametystės sulaukusiems vaikams, t. y. kai pilnametis vaikas nedarbingas dėl turimo neįgalumo, jeigu neįgalumas vaikui nustatytas dar būnant nepilnamečiu. Antroji sąlyga – kuomet pilnamečiam vaikui, kuris yra ne vyresnis negu 24 metų, reikalinga materialinė parama dėl to, kad jis studijuoja pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą. Pastaroji tėvų pareiga įstatyme įtvirtinta dėl to, kad besimokantys pilnamečiai asmenys dažniausiai negali pakankamai užsidirbti pragyvenimui, neprarasdami galimybių toliau mokytis, įgyti geresnį išsilavinimą ar darbą.
Į kokius kriterijus teismas atsižvelgia spręsdamas klausimą dėl paramos priteisimo studijuojančiam pilnamečiam vaikui?
Vertinama pilnamečio vaiko turtinė padėtis, ar vaikas išnaudojo visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokymuisi reikalingomis lėšomis; ar sąžiningai vykdo pareigą mokytis. Taip pat atsižvelgiama, ar tėvai turi realių galimybių teikti išlaikymą pilnamečiam vaikui; ar jiems patiems nereikalinga parama, nes išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims.
Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, išlaikyti kol bus pilnamečiai, o suaugę vaikai, ar turi pareigą išlaikyti savo tėvus?
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Civiliniame kodekse taip pat numatyta, kad pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Tokia vaikų pareiga išlaikyti nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus susijusi su gyvybiškai svarbių poreikių patenkinimu, todėl įstatymas numato šios pareigos įvykdymo tvarką ir sąlygas. Vaikai ir tėvai gali tarpusavyje susitarti dėl tokio išlaikymo reikalingumo ir teikimo. Kuomet vaikai šios pareigos neatlieka savo noru ar bendru sutarimu, vykdoma mediacija, kuria siekiama su mediatoriaus pagalba derybų keliu pasiekti kompromisą. Tik mediacijai nepasisekus, teisė į išlaikymą gali būti įgyvendinama teismine tvarka, tai reiškia, kad tėvai turi teisę reikšti ieškinį teisme dėl tokio išlaikymo priteisimo. Sprendžiant šį klausimą, svarbi vaikų ir tėvų šeimyninė bei turtinė padėtis, vaikų sveikatos būklė, įvertinama, ar vaikai turi galimybę teikti prašomą išlaikymą tėvams, atsižvelgiama į visų pilnamečių to tėvo ar motinos vaikų pareigą išlaikyti tėvus, nes išlaikyti savo tėvus pareiga negali būti perkelta tik vienam vaikui, pavyzdžiui, vien dėl to, kad jis galimai finansiškai gyvena geriausiai iš visų vaikų. Turi būti laikomasi tėvų bei privalančių teikti išlaikymą pilnamečių vaikų turtinės padėties bei tėvų poreikių proporcingumo.
Kokia tėvams turėtų susidaryti gyvenimo situacija, kad būtų galima kreiptis dėl išlaikymo?
Tėvų teisė į išlaikymą siejama su dviem sąlygomis: pirma, tėvai turi būti nedarbingi; antra, nedarbingiems tėvams turi būti reikalingas materialinis išlaikymas. Sprendžiant klausimą, ar asmeniui reikalingas išlaikymas, įvertinamos visos asmens gautos pajamos, galimybės jų gauti, turimas turtas ir turtinės teisės, taip pat konkretūs tokio asmens poreikiai. Svarbu paminėti, kad jeigu pilnamečiai vaikai nesirūpina savo nedarbingais tėvais, teismas pagal tėvų ieškinį gali iš vaikų priteisti ne tik išlaikymą, bet ir papildomas išlaidas, tėvų turėtas dėl sunkios jų ligos, sužalojimo ar jiems būtinos priežiūros, kurią atlygintinai atliko pašaliniai asmenys. Pateiksiu pavyzdį: tokias išlaidas gali sudaryti tėvų globos, slaugos, vaistų, neįgaliojo vežimėlio ar kitos reabilitacijos išlaidos, kurios nėra padengiamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo ar Valstybinių ligonių kasų.
Kaip gali būti sprendžiamas klausimas dėl tėvų išlaikymo, jeigu tėvai nesirūpino vaikais vaikystėje?
Išlaikymas tėvams gali būti priteistas ne visais atvejais – teismas gali atleisti pilnamečius vaikus nuo pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus, jeigu nustato, kad tėvai vengė atlikti savo pareigas nepilnamečiams vaikams. Vengimas atlikti pareigas nepilnamečiams vaikams gali pasireikšti vengimu juos išlaikyti, auklėti ir jais rūpintis, atsisakymu priimti gyventi vaiką, kai jis negalėjo gyventi su kitu iš tėvų ir pan. Tokios situacijos gana individualios, bet teismas visuomet atsižvelgia į tai, kaip tėvai vykdė savo pareigas vaikams.