PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Lapkričio 13 d. 09:00

Užsirašyk tai savo širdyje...

Kaišiadorys

D. Derškienės nuotr.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


59433

„Užsirašyk tai savo širdyje – kiekviena diena yra geriausia metų diena.“ (Ralfas Voldas Emersonas) - šiais žodžiais prasideda mūsų – Paparčių seniūnijos gyventojų – kelionė į Vilnių.

Pasijutome išskirtiniai

Nuo seniūnijos pajudame lietui lyjant, tačiau seniūnės Linos nuoširdžiai išlydėti visi nusiteikiame naujiems įspūdžiams. Autobusas smagiai darda
žvyrkeliu link Vievio, pro langus slenka spalvoti rudenėjantys laukai ir miškai, nuotaika pakili. Ne itin dažnai susiburiantys kaimynai ir pažįstami iš
gretimų kaimų turi ką vieni su kitais pasišnekučiuoti, tad kelionė į sostinę neprailgsta. Dargana sklaidosi, ir sostinė mus jau pasveikina šviesėjančiu dangumi, kuris žada puikią dieną.

Pirmiausia aplankome Arkikatedrą, tada Valdovų rūmus, Valstybės pažinimo centrą, Prezidentūrą, o vakarėjant trumpai maldai dar stabtelime Šv. Jonų bei Šv. Onos bažnyčiose.

Užsirašyk tai savo širdyje...

Kiekviena aplankyta vieta dovanojo įspūdžių. Arkikatedra dar tebealsuoja popiežiaus Pranciškaus sutikimo džiaugsmu ir šviesa, nors po jo apsilankymo jau buvo praėję keletas dienų. Trumpas pasivaikščiojimas link Bernardinų sodo, fotoaparatu sustabdytos akimirkos Vilnelės pakrantėje ir Gedimino pilies papėdėje. Tuomet – į Valdovų rūmus, kurių didybės, grožio ir istorijos vingių per porą valandų išsemti neįmanoma. Vaikščiojome nuostabos apimti, stengdamiesi sugerti kiekvieną nepaprastai įdomiai pasakojančio ir taip gyvai į senovės dienas nukeliančio gido Gedimino žodį. Čia dar mūsų laukė vienas netikėtumas – gidas paprašė perduoti padėkas kelioms mūsų mergaitėms, Valdovų rūmuose grojusioms fleitomis. O mūsų būryje juk vienos iš mergaičių mamytė, šio įvykio maloniai nustebinta! Visų džiaugsmas dėl savų vaikų išsiveržė plojimais...

Siauromis senamiesčio gatvelėmis patraukėme link Valstybės pažinimo centro ir Prezidentūros. Pažinimo centre galėjome stebėtis neįprastomis šiuolaikiškomis informacijos priemonėmis, naujai pažvelgti į valstybę dabar ir anuomet. Kaip valstybė kuriasi, auga, kaip ji veikia, koks yra svarbus pavienio žmogaus įsisąmonintas pilietiškumas. Išėjus iš centro pasitikti mūsų atėjo Prezidentūros gidas kraštietis Vigintas Malinauskas. Vos tik sužinojęs apie planuojamą savų kelionę į Vilnių, jis pasirūpino, kad jei jau būsime sostinėje, jokiu būdu nepraleistume progos aplankyti Prezidentūros. Lydimi Viginto pasakojimo vaikščiojome po įspūdingas Prezidentūros erdves, kurių grožio nė iš tolo nepamatysi per televizorių. Viskas nepaprastai įdomu, o čia dar ir Prezidentūros gidas į mus kreipiasi vardais ar pavardėmis. Pasijutome artimi ir tokie išskirtiniai...

„Vilniuj buvau prieš 20 metų...“ – grįžtant autobuse girdime ataidint kažkieno balsą. Ir susimąstai – galbūt išvažiavimas į didmiestį kažkam kassavaitinis įvykis, o kitas gal ir dešimtmečiais neišsiruošia. O čia dar – pilnas autobusas pažįstamų ir kaimynų...

Bendros kelionės suartina

Ta mintis visiems drauge aplankyti Vilnių augo jau metus, o šiemet atsirado galimybė įgyvendinti rajono savivaldybės projektą „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“. Mes, Paparčių krašto bendruomenė, parengėme projektą, o keliones organizuoti mielai padėjo Paparčių mokykla-daugiafunkcis centras. Suplanuotos buvo dvi – kultūrinė ir pažintinė.

Tad neilgai trukus po ekskursijos į sostinę, vėl į ją sugrįžome. Šįkart į Vilniaus mažąjį teatrą, į spektaklį „Mano laimė“, pastatytą pagal Tomo Mano noveles. Nežinia, ar gavome atsakymus į tą kiekvienam rūpimą klausimą apie laimę. Greičiau jau kilo pamąstymų – kas apskritai yra ta laimė, ar ji priklauso tik nuo aplinkybių? O gal tai tiesiog mūsų pačių apsisprendimas branginti šią akimirką...

...Išėjome iš teatro. Jau sutemę. Panirome į vakarinį, šviesomis apgaubtą Vilnių. Jis, rodos, kviečia sugrįžti. Nors labai gera grįžti ir namo. Išlipti mėnesienos nušviestą tykią naktį savame pušų prikvėpintame miške, kur už kalvelės laukia namučiai.

Šių dviejų išvykų įspūdžiai ir akimirkos, praleistos drauge, suartino, dovanojo daug gražių emocijų. Ir šiandien dar pasišnekame, mintimis dar sugrįžtame, pavartome nuotraukas... Ir keliaujam į ateities planus, nejučiomis pagaudami save, kad jau galvojame apie būsimą kelionę ar kitą kokį susiėjimą draugėn. Iš tiesų, juk kartais tiek nedaug tereikia – tik įsiklausymo, vienas kito padrąsinimo, pasiryžimo žengti tą vieną žingsnį. Žingsnį kito link – su kantrybe, su viltimi, nepametant krypties, neišsigąstant suklydimų ir stipresnių diskusijų ar kitokių pasitaikančių kliūčių.

Juk, kaip sakė Tomas Manas, laikas – brangi dovana, duota mums, kad taptume protingesni, geresni, brandesni ir tobulesni. Netaupykim savęs tai palankiausiai dienai, kai „turėsime laiko“.

Užsirašyk tai savo širdyje...