Užsienyje pagyvenęs žmogus nebegali pakęsti lietuviško chamizmo

Šiauliai

Artimą žmogų Airijoje slaugantis rašytojas Svajūnas Sabaliauskas sako, kad sulaukta pagalba iš svetimos šalies institucijų jį taip maloniai nustebino, kad į Lietuvą gyventi greičiausiai nebegrįš. „Bet niekada nesakyk „niekada“, – šypsosi jis. (Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

59636

Šiauliuose ne vienus metus gyvenęs ir dirbęs prestižinės Vinco Kudirkos premijos laureatas, rašytojas, žurnalistas, meno vadybininkas Svajūnas Sabaliauskas jau kelerius metus gyvena Airijoje. Į šią šalį vyras išvyko, tikėdamasis, kad gebės būti pasaulio piliečiu, galės kurti Lietuvai, tačiau dabar kūrybinius planus laikinai sustabdė – visas jėgas atiduoda sunkiai susirgusiam artimam žmogui. O sulaukta pagalba iš svetimos šalies institucijų jį taip maloniai nustebino, kad Svajūnas į Lietuvą gyventi greičiausiai nebegrįš.

– Svajūnai, jau senokai tavęs nesutinku Šiauliuose. Anksčiau nors kelioms dienoms į Šiaulius sugrįždavai.

– Ilgai blaškiausi tarp Airijos ir Lietuvos, galvodamas, kad įmanoma taip gyventi. Ir sekėsi. Lietuvoje išleistos didelio populiarumo sulaukusios knygos „Aš esu Barbora“, skirta aktorei Rūtai Staliliūnaitei, „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“, per dvejus metus gautas ne vienas svarbus apdovanojimas. Vyko kūrybiniai susitikimai, sumokėti nemaži honorarai, sulaukta daug publikos... Bandžiau visam laikui sugrįžti į Lietuvą, dalyvavau keliuose konkursuose dėl darbo ir jais visais nusivyliau. Ypač vienu, kai vienos savivaldybės meras vos ne koja atidaro duris ir paklausia: „Tai dar neišrinkot?“ Tiesiog taip buvo, tad noro prisiminti ir pasakyti, kurie akivaizdžiai neskaidrūs konkursai vyko, nenoriu. Niekas nuo to nebepasikeis.

Dirbau ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje, turėjau daug kūrybinių planų. Bet, kaip sakoma, jei planuoji rytdieną, Dievas gali turėti savų planų. Airijoje sunkiai susirgo artimas žmogus, gydytojai nebuvo palikę jokios vilties, sakydami, kad stebuklų nebūna. Nedelsdamas išskridau į šią salą. Būtent tada, o ne lakstant Dublinas–Kaunas–Vilnius, pamilau šią nuostabią valstybę. Ir dabar tikrai niekur iš jos nenoriu išvykti.

svajus-sau3.jpg

– Pasiilgsti Lietuvos?

– Pačios šalies nelabai, nes žiūriu reportažus, skaitau lietuviškus laikraščius. Pasiilgstu keleto artimųjų, draugų, Kauno ir Žagarės, lietuviško dramos teatro. Yra brangių vietų, kurios mane formavo kaip asmenybę.

Bet vis tik savo gyvenimą kuriu Airijoje. Gyvenu pusantro kilometro atstumu iki jūros, penkių metrų – iki miško. Ramybė. Slaugau tą patį artimą žmogų, kurį tik po 11 mėnesių į namus iš ligoninės medikai išleido.

Įsitikinau, kad niekada nereikia prarasti vilties tikėti stebuklais. Net kai tuo beveik niekas nebetiki. Būtent apie tai pastaraisiais ankstyvais rytais ir rašau. Pirmiausia sau – kad nepamirščiau ir mokėčiau neatleisti ir atleisti.

Be to, Airijoje sutikau nuostabių žmonių, kurie tapo puikiais draugais. Išmokau džiaugtis gyvenimo akimirkomis. Kai beveik metus matai insulto ar infarkto pakirstus žmones, matai, kaip jie nori gyventi, kaip jie maldauja lašo vandens ar atsikąsti duonos. Kodėl? Dėl atsargumo, kad neužspringtų. Kol po ilgų stebėjimų specialistas leis.

O dar kai pagalvoji, kad kažkas bando nusižudyti... Savižudžius reiktų įdarbinti kelioms dienoms tokiose ligoninėse. Manau, kitąkart rankos prieš save nebepakeltų.

– Bet žurnalistika – tokia sritis, iš kurios beveik neįmanoma išeiti dėl pasikeitusio mąstymo. Nepasiilgsti žurnalistikos?

– Man patinka popierinė spauda, tad kiekvieną sekmadienį perku „The Sunday Times“ – laikraštį su trimis žurnalais. Pats laikraštis – su daugybe priedų, tad skaitymo užtenka visai savaitei. Beje, čia dienraščiai išeina septynis kartus per savaitę. Ir draugų prašau, kad man atsiųstų lietuviškų popierinių laikraščių. Žurnalistikos pasiilgstu, sakoma, kad nėra buvusių žurnalistų ir kagėbistų. Todėl atgaivinsiu portalą „Airijos diena“, kurį su bendraminčiais prieš dvejus metus įkūrėme.

– Tai gal vis tik pradžiuginsi skaitytojus nauju kūriniu?

– Nenoriu nieko prižadėti. Yra bent trys kūriniai, kurie pradėti ir nepabaigti, o garsiai jau seniai pasigyriau. Bet vieną ketvirtadienio naktį vieno kūrinio viršelį jau sapnavau (juokiasi, – aut. past.). Tai ženklas. Nes visų savo knygų viršelius esu susapnavęs. Kartais prieš, o kartais po išleidimo. Bet, manau, norėtum, kad pasakyčiau, ką galvoju apie emigraciją ir kvietimus lietuviams sugrįžti į Lietuvą?

– Atspėjai, tai būtų buvęs kitas mano klausimas.

– Aš taip pat naiviai galvojau: įmanoma. Susipažinau su lietuviais, latviais, lenkais. Čia suvažiavo ne tik jaunų šeimų. Prasigyvenę jie atsivežė savo tėvus.

Airijos valstybė skatina turėti daug vaikų, nes žino, kad jie čia pasiliks. Lietuvių vaikai savo airiškuose namuose supranta gimtąją kalbą, bet mieliau kalba angliškai. Yra ir principingai norinčiųjų, kad jų vaikai kalbėtų lietuviškai, bet tokių lietuvių šeimų mažai.

Galima tikėtis, kad jie, jau užaugę, mokysis lietuviškai, kad galėtų aplankyti senelius Lietuvoje. Bet ne – jų seneliai nebe Lietuvoje. Jie – Airijoje. Pažįstu žmones, kurių visa giminė – absoliučiai visa – gyvena Airijoje, o Lietuvoje liko tik senelių, prosenelių kapai.

Taigi. Kai atsiveži tėvus, parduodi nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, kai išrauni savo gyvenimą su šaknimis ir įleidi kitur, nebėra kur grįžti. Aišku, nemalonu girdėti: „O ką ta Lietuva man davė?“ Manau, kad vienas atsakymų galėtų būti: „Kad ir galimybę čia atskristi ir dirbti.“

– Nemanai, kad emigracija – mūsų tautos bėda?

– Emigracija visada buvo lietuvių kraujyje. Prieš daug metų mūsų jaunimas, ir ne tik, važiavo iš kaimų į didelius miestus Lietuvoje. Tada jų tėvai ir seneliai verkšleno, kad šie išduoda gimtąjį sodžių.

Bet dabar juk – atviras pasaulis. Lietuva tikrai neišsivaikščios, atvažiuos kitų. Jau dabar tūkstančiai ukrainiečių atvažiuoja, o kai kurie Lietuvą jau ir savo namais vadina. Kažkada gyvenome visi vienoje valstybėje ir mokėjome sugyventi. Pavyks ir dabar.

– Sakoma, kad žmonės iš Lietuvos emigruoja dėl finansinių priežasčių, o ką manai tu?

– Pagyvenęs užsienyje žmogus nebenori patirti to chamizmo, kurio pilna Lietuvos valdžioje, gatvėje, parduotuvėje, žiniasklaidoje.

Kai pabendrauji su airiais, kurie pabuvojo Lietuvoje, gali pajusti pozityvą. Jiems patinka lietuviškas maistas ir gėrimai. Jie giria mūsų paveldą, tradicijas. Airiai taip pat pastebi, kad lietuviai moka saikingai vartoti alkoholinius gėrimus, nes sako niekad Lietuvoje nematę girtų, šlitinėjančių. Žinoma, jie buvo Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje ar prie Kryžių kalno, bet malonu, kai apie tavo gimtąją šalį maloniai kalba.

– Kokias matai Lietuvos problemas, gyvendamas toli nuo jos?

– Stengiuosi nematyti. Aš neturiu teisės kritikuoti, nes pats dabar Lietuvoje negyvenu. Panašiai, jei pasakyčiau, jog Žagarėje naktį labai prastas gatvių apšvietimas. Bet jei žagariečiams gatvės naktį turi būti tamsios, tai ar mano čia reikalas? Aš negyvenu Žagarėje, nors ją ir labai myliu.

Ir vis pajuokauju, sakydamas, kad, sujungus Lietuvą su Airija – airių socialinę apsaugą ir lietuvišką medicininį aptarnavimą, išeitų viena puiki šalis. Bet turėtų išlikti viena sąlyga: bent 25-erius metus prie valdžios vairo net savivaldybės lygmenyje negalėtų būti prileidžiami vienos iš šių dviejų šalių politikai. Atspėkite, kurios (šypsosi, – aut. past.).

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt