Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Utenos diena redakcijaŠaltinis: Etaplius.lt
Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs“, – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai“.
Vaikystė – kaime
Nors R. Skomskienė gimė ir augo Utenoje, smagiausios jos dienos prabėgo mamos tėviškėje – Daugailių seniūnijai priklausančiame Šlepečių kaime ir jo apylinkėse. Ne ką mažiau dailininkei artimas ir Vajasiškis (Zarasų r.) – prosenelių bei močiutės kraštas. Šlepečiuose ji sakė išmokusi mylėti ir pažinti gamtą: pievų bei miškų, močiutės darželio augalus, paukščius, drugius, žvėrelius. „Man visada rūpėjo juos nupiešti kuo panašesnius, kad močiutė ir tėvai atpažintų, – teigė pašnekovė. – Mano tapytuose pavasario ir vasaros peizažuose saulės spinduliai žaidžia klevų lajose bei vieškelių dulkėse, vėjai šiaušia pievų žoles, krūmokšnių apsuptas paežeres, debesų laivai atsispindi ežerų seklumose. Kai ateina ruduo ir žiema, geriausia vieta tapyti tampa devintame aukšte esantis mano butas, pro kurio langus matyti, kaip Utena puošiasi spalvingu Vyžuonos parko drabužiu, sidabru spindinčia Utenėlės juosta, saulės nušviestais bažnyčių bokštais, namų stogais ir saulėlydžio žarą atspindinčiais langais.“
Drauge su trejais metais jaunesniu broliu Giedriumi, šiandien dirbančiu greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotoju (pasekė tėčio pėdomis), augusi R. Skomskienė prisiminė, kad vaikystėje labai liūdėdavo, kai pasibaigus vasaros atostogoms tekdavo ruoštis grįžti atgal į Uteną, mat kaimynystėje gyveno draugiški vaikai, su kuriais būdavo smagu žaisti karą, statyti būstines ir karstytis po medžius.
Muzika ir dailė...
Paklausta, kada į jos gyvenimą atėjo kūryba, kalbinta dailininkė tikino, kad vaizduojamuoju menu žavisi nuo pat mažų dienų. „Esu išsaugojusi darželio laikų piešinį, kuriame vaizduojamas prie būdos pririštas šuniukas, – sakė ji. – Vaikystėje buvau tikra krapštukė – labai daug laiko praleisdavau kažką piešdama, lipdydama iš plastilino, konstruodama ar karpydama. Vasarodama kaime mėgdavau būti gamtoje – stebėti pro sodybą tekantį upelį, pievų bei miško gėles, gyvūnus.
Tuometėje Utenos 6-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Aukštakalnio progimnazija) besimokiusi R. Skomskienė šypsodamasi prisipažino, kad vaikystėje buvo dažnai verkiantis vaikas, ypač jautriai reaguodavęs į nepelnytą kritiką ar pastabas. Meniškos sielos uteniškės gyvenime visada buvo vietos ne tik dailei, bet ir muzikai. Darželyje dainuoti ją mokė pedagogė Virginija Šeduikienė, vėliau paskatinusi lankyti muzikos mokyklą. Tačiau šios ugdymo įstaigos duris pirmokė varstė vos kelis mėnesius, mat labai bijojo solfedžio pamokų, ją gąsdino girgždantys laiptai, griežtokai skambantys pedagogų balsai. Besimokydama pradinėse klasėse R. Skomskienė dainavo mokyklos chore, šiandien yra Utenos kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ (vad. Roberta Macelienė) narė, moka groti akordeonu, gitara.
Nebuvo laiko indams
„Kai sulaukiau dešimties metų, tėveliai nuvedė mane į dailės mokyklą. Jie džiaugėsi, kad mokausi piešti, stengėsi, kad turėčiau visas reikiamas priemones, todėl pirkti popieriaus, guašo ar teptukų važiuodavome į Daugpilį. Tais laikais Lietuvoje jų gauti būdavo sunku, – tikino pašnekovė. – Atsimenu, tėvukas kartais pykdavo, kad nerandu laiko suplauti indų, nes parbėgusi iš mokyklos paskubomis papietaudavau ir skubėdavau mokytis piešti. Į namus grįždavau tik 19–20 val., o tada iki vėlumos ruošdavau pamokas.“
Bene labiausiai mokinei patikdavo Lietuvos dailėtyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Laimos Laučkaitės-Surgailienės vedamos dailės istorijos pamokos, kurioms jaukumo suteikdavo tamsoje mokiniams rodomos skaidrės.
Laukdavo plenerų
Su ilgametes tradicijas turinčia tapybos technika – akvarele – paskutiniais mokslo dailės mokykloje metais menininkę supažindino, jos teigimu, labai kūrybinga pedagogė Aušrinė Sipienė. „Mokytoja įskiepijo mumyse meilę tapybai. Nuo to laiko natiurmortai nebebuvo „valdiški“ – nereikėjo piešti kelio ženklų ar aplūžusių meškiukų. Puikiai atsimenu, kaip vaizduodavome uogomis aplipusias šermukšnio šakas ar kabančią rūkytą žuvį, į kurią žiūrint burnoje kaupdavosi seilės, – smagiais prisiminimais dalijosi pašnekovė. – A. Sipienės pamokos mane išsyk užkabino – pajutau skirtumą tarp guašo ir akvarelės, supratau, kad pastaroji technika – kur kas įdomesnė, labiau nenuspėjama.“
Mokydamasi dailės mokykloje R. Skomskienė labai laukdavo mokslo metų pabaigoje vykdavusių plenerų, kai vasaros rytais mokiniai drauge su mokytojais susitikdavo sutartoje vietoje ir piešdavo Utenos bei jos apylinkių vaizdus. „Peizažas – tai lyg dienoraštis, į kurį žvelgdamas gali nesunkiai prisiminti, kokia buvo tavo nuotaika, lauke oras, kas tądien palaikė draugiją“, – įsitikinusi pašnekovė.
Išmėgino save daugelyje sričių
Prieš 20 metų R. Skomskienė Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas) baigė dailės ir technologijų bakalauro studijas ir įgijo dailės mokytojo kvalifikaciją, 2008-aisiais minėtoje aukštojoje mokykloje įgijo anglų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Kalbinta kūrėja „Utenos dienai“ atskleidė, kad baigus vidurinę mokyklą jos galvoje sukosi mintys ne tik apie dailės, bet ir biologijos, medicinos, žurnalistikos studijas. Sulaukusi literatūros mokytojo Stepo Eitminavičiaus patarimų ir padrąsinimo, R. Skomskienė 2016-ųjų vasarą visuomenei pristatė savo knygą „Moris“, kurioje pasakojama jos artimiausių žmonių ir žirgų bendrystės istorija, dalijamasi džiaugsmais bei rūpesčiais auginant eržiliuką Morį.
1997–2007 metais pašnekovė dirbo tuometės Utenos jaunimo mokyklos (dabar – Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centras) Laisvalaikio skyriaus vedėja bei dailės mokytoja – organizavo renginius, koordinavo laisvalaikio būrelių užsiėmimus, mokė meninio šrifto paslapčių, kartu su mokiniais leido mokyklos laikraštį „Vėjavaikis“. Kurį laiką Utenos dailės mokykloje dirbo dailės mokytoja ir bibliotekininke, dailės subtilybių mokė Dauniškio gimnazijos mokinius, vedė dailės terapijos užsiėmimus vaikams Utenos reabilitacijosir ugdymo centre.
Pastarąjį dešimtmetį R. Skomskienė yra atsakinga už socialines paslaugas Utenos rajone – dirba vyriausiąja specialiste Utenos rajono savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriuje. „Kiekvieną dieną matau liūdnąją gyvenimo pusę, susiduriu su žmonėmis, kurių gyvenimas nėra rožėmis klotas, kuriuos užklumpa problemos, rodos, neturinčios išeities, – teigė pašnekovė. – Į mus kreipiasi uteniškiai, susidūrę su įvairiomis bėdomis, todėl tenka ne tik išklausyti, paguosti, nuraminti, bet ir patarti, kokia pagalba gali būti teikiama, paaiškinti, kaip galima būtų išspręsti susiklosčiusią situaciją. Nors kartais būna nelengva, tačiau malonu jausti, kad nuoširdžiai dirbdamas savo darbą gali padėti kitiems... Po darbo, kuriame didžiąją dalį laiko atima kompiuteris, dokumentai, bendravimas su žmonėmis ir socialines paslaugas teikiančiomis įstaigomis, tikslūs ir planuojami skaičiai, manęs dažniausiai laukia širdžiai mieli užsiėmimai: tapyba, dainavimas, dalyvavimas protų mūšiuose, skaitymas, apsilankymai įdomiuose susitikimuose, koncertuose. Mėgstu grybauti, žvejoti, keliauti. Labai myliu Vilnių. Nuvykusi į šį miestą susitinku su brangiais žmonėmis, apžiūriu įdomias parodas, su dukromis klaidžiojame po senamiestį, grožimės Vilniaus kraštovaizdžiu, architektūra.“
Dukros – neabejingos kūrybai
Paklausta, kada į rankas ima teptuką, dailininkė sakė, kad dažniausiai tapo per atostogas, kurias mėgsta leisti senelių ir tėvų sodyboje Šlepečių kaime, todėl nenuostabu, jog daugelyje menininkės akvarelių vaizduojamos minėto kaimo apylinkės. „Tapyba man – tarsi savotiška terapija, padedanti pamiršti rūpesčius ir nemalonius dalykus, – tikino R. Skomskienė – Nors galiu save vadinti bendraminčių draugijos siela, tapyti mėgstu vienatvėje. Geriausia, kai esu tik aš, gamta, popierius, dažai ir vanduo.“
„Utenos dienos“ pašnekovė turi dvi dukras – Elvyrą (22 m.) ir Martyną (19 m.). Vyresnėlė Vilniaus universitete studijuoja ispanų ir lietuvių kalbas, jaunėlė – kultūros istoriją ir antropologiją. Abi, kaip ir mama, niekada nedraugavo su matematika ir kitais tiksliaisiais mokslais, tačiau puikiai rašo, fotografuoja, yra muzikalios, myli gamtą ir žirgus. Elvyra muzikos mokykloje mokėsi groti akordeonu, Martyna – klarnetu, besimokydamos Adolfo Šapokos gimnazijoje abi grojo Vytauto Latono vadovaujamame pučiamųjų orkestre.