Ukrainos keturkojėms karo aukoms padeda ir lietuviai

Šiauliai

Netekę saugių namų ir savo mylimų šeimininkų, Ukrainos gyvūnai į Lietuvą atkeliauja turėdami tik ankštą narvą ir vardą (VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ nuotraukos).

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

215833

Dėl karo Ukrainoje pagalbos reikia ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Nors į Lietuvą evakuojami ir keturkojai, o pagalba Ukrainai skaičiuojama šimtais tonų pašaro ir dešimtimis tūkstančių eurų, to nepakanka. Maža to, teikiančiuosius pagalbą tiek žmonėms, tiek gyvūnams liūdina ir baugina, kad mes priprantame prie karo. Pirmam šokui atslūgus, paramos kiekis vis mažėja, o poreikis – tik didėja.

Foto galerija:

Ukrainiečio Hatiko Rinio istorija

Ne vieną jautrią širdį sugraudino socialiniuose tinkluose plintanti istorija apie ištikimą šunį Rinį, kuris visą mėnesį ant namų slenksčio laukia šeimininkės. Šuo nežino, kad Kyjivo srities Makarovo mieste jo mylima šeimininkė okupantų buvo išprievartauta ir nužudyta. Ji jau niekada nebegrįš.

Šuo neprisileido nieko, kas norėjo jį pasiimti globon, kol galiausiai pats išsirinko sau globėjus.

Tai tik viena graudi istorija iš tūkstančių tų, kurie Ukrainoje neteko ar buvo palikti savo šeimininkų, bei tų, kurie gal niekada jų ir neturėjo. Tačiau karas atėmė iš jų ramybę, saugumą ir net viltį. Jiems nuolat gresia mirtis iš bado ar nuo karinių veiksmų. Be žmogaus pagalbos jie neturi jokių šansų nei išvykti, nei rasti maisto, nei gauti medicininės pagalbos.

Tiek vietiniai, tiek užsienio savanoriai visaip bando padėti ir prieglaudų augintiniams, ir naujiems karo benamiams.

Gyvūnų evakuaciją vykdo savanoriai

„Kiekvienas gyvūnas – su savo istorija. Ir jų daugybė. Pavyzdžiui, važiavo su manimi į Lietuvą buvusi naminė katelė, evakuota iš Kyjivo, kur pasimetusi porą savaičių klaidžiojo gatvėmis. Taip pat beviltiškai šeimininkų Kyjivo traukinių stotyje laukęs šuo, likęs ten, kai pirmosios evakuacijos metu į vagoną buvo priimami tik žmonės, o gyvūnai buvo palikti perone. Visi tie gyvūnai yra išsigandę, baikštūs, bet matosi, kad žmogaus jiems labai reikia“, – sako Milda, jau keturis kartus važiavusi iki Lvivo, lydėdama paramos krovinį, o atgal grįždama su gyvūnais.

Šią savaitę ji ruošiasi važiuoti jau penktą kartą iki Lvivo, kur pagalbos jau lauks iš karštųjų Ukrainos taškų surinkti gyvūnai. Ji veikia ir savarankiškai, ir bendradarbiauja su organizacijomis.

Kita iniciatyva – sistemingai vykdoma VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ organizacijos. Jų dėka jau evakuoti į Lietuvą iš Ukrainos 68 gyvūnai – šunys ir katės. Po karantino juos priglaudžia laikini globėjai, kol suras nuolatinius šeimininkus.

„Jau balandžio pradžioje pirmieji jų iškeliavo į gyventojų globą, kol susitvarkys visus sveikatos reikalus ir pradės ieškoti nuolatinių namų. Tokių jau yra per 20, kiti parvežti yra vakcinuoti ir karantinuojami ir šiuo metu dar nėra pasiruošę į šeimas“, – skaičiuoja VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ savanorė Lina Vaitiekūnaitė.

Savanoriai neabejoja, kad pavyks visiems ukrainiečių gyvūnams rasti globą Lietuvoje.

„Jei kažkam atrodytų, kad lietuviai nori labiau padėti Ukrainos gyvūnams negu saviems beglobiams gyvūnams, tai nemanau. Šiuo sunkiu metu mes suprantame, kad turime ir savo prieglaudas, ir begalę gyvūnų, kuriems reikia padėti. Tie globėjai, kurie yra užpildę anketas (yra daugiau nei 3,5 tūkst. pareiškusiųjų norą pagloboti gyvūną), tikrai nemanau, kad labiau rūpinasi ukrainiečių gyvūnais negu lietuvių. Tiesiog mes visi, ne tik gyvūnų organizacijos, kiek galime padedame Ukrainai. Tiesiog be žmonių pagalbos gyvūnai negali išgyventi“, – argumentuoja savanorė Lina.

Visi evakuoti gyvūnai yra iš prieglaudų ir žmonių, kurie bėgdami atsisakė gyvūnų, palikdami juos prieglaudoje arba kitų dar ten likusių pažįstamų globai ar netgi tiesiog gatvėje.

Septynios dešimtys gyvūnų Lietuvoje iš tūkstančių laukiančiųjų Ukrainoje – tai daug ar mažai?

„Mes su savo partneriais tuos gyvūnus evakuojame atsakingai. Reikia nepamiršti, kad Ukrainoje gana dažni pasiutligės atvejai. Tai mes stengiamės tokių atvejų neįvežti į Lietuvą. Todėl gyvūnus reikia 21 dieną karantinuoti, kad įsitikintume, jog gyvūnas neserga pasiutlige. Tam mums reikia laikinų globėjų. O juk mes turime ir savų beglobių gyvūnų, kuriems reikia pagalbos“, – apie apribojimus sako L. Vaitiekūnaitė.

img-5331.jpeg

Karštieji karo taškai – tabu

Į karštuosius taškus net vietiniai savanoriai nepakliūva, jau nekalbant apie užsieniečius. Paramą ten įstrigusiems gyvūnams perduoda kariškiai. O pasiimti iš ten sužalotų gyvūnų nėra nei galimybės, nei tikslo – jie tikrai neišlauktų pagalbos tiek laiko ar neištvertų ilgos kelionės. Keturkojėmis karo aukomis rūpinasi prieglaudos Ukrainoje ar pavieniai geri žmonės.

Dabar vienas didžiųjų kelionei besiruošiančios savanorės Mildos rūpesčių – vaistų ir maisto siunta senyvai veterinarijos gydytojai, kuri apsisprendė likti Charkive tam, kad padėtų gatvėje sužalotiems gyvūnams.

„Charkivo veterinarijos klinika visiškai subombarduota. Tai ši moteris pati renka sužalotus ar sergančius gyvūnus iš gatvės. Jos namai yra tapę savotiška klinika, kurioje ji gydo ir operuoja juos namų sąlygomis. Praeitu važiavimu jai buvo perduota maisto. Dabar jos namuose yra priglaustų ir gydomų 11 šunelių ir 17 katyčių. Prisiprašyti, kad kareiviai nuvežtų ir perduotų paramą, dar įmanoma, bet kad iš ten atgabentų gyvūnus, jokių vilčių“, – sako su senąja veterinare tiesiogiai ryšį palaikanti savanorė Milda.

Animalitarinė pagalba

Nuo karo pradžios, kai viso pasaulio akys nukrypo į Ukrainą, gyvūnų mylėtojai susikoncentravo į pagalbą ukrainiečių gyvūnams – tiek karo zonoje, tiek pabėgėliams.

„Supratome, kad beglobiams gyvūnams ir prieglaudoms ten be galo sunku bus iškęsti visą tą karinį laikotarpį ir ėmėmės iniciatyvos padėti jiems. Tai mūsų veiklos kelios kryptys: finansinė parama prieglaudoms, maisto ir vaistų tiekimas į Ukrainą, pagalba, evakuojant beglobius gyvūnus, ir pagalba jau čia tiems žmonėms, kurie yra atvykę su savo gyvūnais“, – vardija darbo kryptis Lina.

Pabėgėlių su gyvūnais Lietuvoje didžiausia problema – rasti, kas apgyvendintų su gyvūnais.

„Atvykę su gyvūnu, neturi kur gyventi kartu su juo, tai kreipiasi, prašydami išspręsti šitą problemą: prašo surasti laikiną globą ir padėti ieškotis būsto, kur galėtų gyventi su gyvūnu. Trečias dalykas – tai atvykę čia pabėgėliai ir palikę savo gyvūną Ukrainoje ieško galimybės parsigabenti jį čia, į Lietuvą. Kreipiasi ir informacijos, kur gauti veterinarinės pagalbos, kur paskiepyti, kur sučipuoti“, – sako VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ atstovė L. Vaitiekūnaitė.

Poreikis ne mažėja, o auga

Pagalba teikiama visais įmanomais būdais: ir pervedant pinigų toms prieglaudoms, kurios pačios gali įsigyti maisto Ukrainoje, ir vežant toms, kurių regionuose dėl karo veiksmų ta galimybė labai ribota, tiekimas nevyksta. Nors lietuvių aukos skaičiais atrodo įspūdingai, tačiau paramos užtenka neilgam. Mat prieglaudos Ukrainoje yra daug didesnės: Ukrainoje maža prieglauda laikoma nuo 100 iki 300 gyvūnų, dažniausiai jose gyvena nuo 1 000 iki 3 000 gyvūnų.

„Projektui „Ukrainos gyvūnai“ lietuviai suaukojo apie 160 tūkst. Eur, daugiau kaip 50 tūkst. Eur yra pervesta tiesiogiai gyvūnų globos organizacijoms, apie 44 tūkst. Eur išleisti gyvūnų pašarams ir vaistams pirkti, gyvūnų parvežimui. Nuo karo pradžios Lietuvos žmonių pagalba esame nupirkę ten ar nuvežę apie 130 tonų maisto. Tai vidutinio dydžio prieglaudai to kiekio užteks 2 mėnesiams. Iš lietuvių suaukotų pinigų nupirkome šieno 30 žirgų. Tačiau to šieno užteks jiems tik 30 dienų“, – kiekius skaičiuoja L. Vaitiekūnaitė.

O tų gyvūnų gatvėse vis daugėja, ypač baisus vaizdas išvaduotose nuo okupantų teritorijose.

„Tai, kas buvo karo pradžioje, buvo tik „gėlytės“. Ta situacija toliau vis sunkėja. Tie rajonai, kurie atkovoti, t. y. buvę karštieji taškai – Buča, Irpynė, Šiaurės Doneckas, kuriuose, atsidarius keliams, jau galima nuvežti pagalbą, atveria vaizdą, kad gyvūnai badauja. Yra ir tokių taškų, kur neįmanoma nuvežti nei maisto, nei vaistų, nei suteikti jokios pagalbos“, – sako L. Vaitiekūnaitė.

Priprantame prie karo?

„Liūdinantis dalykas, kurį pastebi visos organizacijos, kurios gelbėja Ukrainai (kalbu ne tik apie gyvūnus, bet ir apie pagalbą žmonėms): aukojimai yra sustoję ir labai nesinorėtų tikėti, kad žmonės tiesiog priprato prie karo ir gyvena toliau savo kasdienį gyvenimą. Tai labai liūdina, nes negalėsime padėti gyvūnams, negalėsime padėti vieni kitiems“, – nerimauja savanorė Lina.

„Atsiveria prieiga prie buvusių karštųjų taškų. Tai, kas randama, ten nuvykus, yra baisiau už tragediją. Gyvūnus reikia gelbėti, gydyti. Kai kurios prieglaudos yra desperacijoje. Tie poreikiai yra milžiniški, jie šimtais viršija Lietuvos pagalbos apimtį – ta fūra išparceliuojama bemat“, – sako VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ teisininkė Raminta Ramanauskienė.

Ji sako, kad sunkiau surasti ir nemokamų ar labai draugiškos kainos vežėjų, ir paramą maistu ar inventoriumi teikiančių partnerių, slopsta ir gyventojų entuziazmas. Mes pamažu priprantame prie karo, tačiau jo aukos – ne. Todėl tiek verslas, tiek gyventojai raginami ir toliau aukoti, netapti abejingais.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt