Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Kartkartėmis apsilankanti tėvynėje Darina Nazarenko sako pastebėjusi, kad Ukrainoje susiklostė labai nemaloni ir keista situacija.
Oksana LaurutytėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“
Žmonės nebijo gyventi ir padeda savo kariuomenei
„Poltava – kažkoks Dievo palaimintas miestas, panašiai kaip ir Lvovas. Aplink vyksta mūšiai, tačiau Poltavoje vos kartą ar du priešų sprogmenys sprogo, paštas tebuvo susprogdintas“, – sako Etaplius.lt laidos ukrainiečiams vedėja Darina, ką tik grįžusi iš Ukrainos, kur aplankė atsisakančius emigruoti senelius – mamos ir tėčio tėvus.
Rusams vis atkakliau įsiveržiant į Ukrainą, Poltava jau karo pradžioje tapo saugesniu prieglobsčiu pabėgėliams. Čia įsikūrė žmonės iš Charkivo, Donecko, Kyjivo apylinkių, juos vietiniai atpažįsta pagal kitokį dialektą.
„Poltavoje gyvenimas niekada nebuvo sustojęs. Žmonės dirba, vakarais linksminasi, šoka, dainuoja, groja gatvių muzikantai gitaromis, smuikais ir kt. Tai jaunuoliai, kurių amžius iki 30 metų, jie neseniai surengė milžinišką festivalį netoli paminklo Petrui I. Sovietmečio vadams paminklai Poltavoje jau seniai buvo nugriauti, o Petrui I – ne. Prieš šv. Kalėdas mes neturėjome miesto aikštėje eglutės, tad šio Rusijos caro paminklas buvo uždengtas maskuojamuoju tinklu, pasakius, kad dabar tokią eglutę turėsime“, – pasakoja Darina.
Festivalio esmė – surinkti lėšų Ukrainos kariniams daliniams ir nupirkti termovizorių. „Jauni savanoriai viską organizavo, surinko apie 200 tūkst. grivinų grynaisiais. Jie pardavinėjo vyšivankas, įvairius tautodailės kūrinius, koncertavo, pardavinėjo maistą, gėrimus. Festivalis truko dvi dienas, jame dalyvavo milžiniškas kiekis žmonių. Labai malonu matyti, kad žmonės nebijo gyventi ir kartu padeda savo kariuomenei“, – sako mergina.
Darina ir jos draugai savanoriai išgirdo žinių, kad Ukrainos kariams, sėdintiems apkasuose, nemokami atlyginimai, arba tokių, kad kariai apskritai neturi valgyti, o jų apranga sudegė, suplyšo. „Deputatai sau 100 tūkst. grivinų algas išsimoka, o kariams nesumoka, parama iki jų neatkeliauja. Kartą savanoriai kariams perdavė priekabą ir paklausė, ko į ją pridėti. Išgirdo atsakymą, kad trūksta maisto. Tokia istorija ne viena. Kariai gauna ginklų, bet valgyti – kažkodėl ne“, – dalijasi mergina.
Iki karo tokio kontrasto nepastebėjo
Karo pradžioje Darina su mama ir sesute Šiauliuose apsistojo pas tėtį, kuris dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Mergina sako, kad jos šeima nusprendė pasitraukti iš Ukrainos, nes buvo kilęs pavojus, kad Poltavai atsitiks tas pats, kas ir Mariupoliui. „Kyjivo apylinkės, Sumai, Černigovas, Charkivas buvo okupuoti, Poltavoje likome apsiausti lyg žiede, kuris tuoj užsivers ir nebeliks galimybės ištrūkti. Nutarėme išvykti, kol dar tai įmanoma“, – sako pašnekovė.
Kartkartėmis apsilankanti tėvynėje Darina sako pastebėjusi, kad Ukrainoje susiklostė labai nemaloni ir keista situacija. Vieni ukrainiečiai turtėja, perka automobilius, kainuojančius 30 tūkst. Eur, o kiti skursta, net negali saldainių nusipirkti. Mergina iki karo tokio kontrasto nepastebėjo, o dabar ją tokia takoskyra net šokiruoja: „Savo režisierei nunešiau lietuviškų šokoladinių saldainių ir ji pasakė, kad sukūriau šventę. Ji labai seniai saldainių nevalgė.“
Darina sako, kad jaunimas gali dirbti keliuose darbuose, gyventi geriau, o vyresni žmonės tam nebeturi jėgų, todėl skursta. „Viskas labai pabrango, kainos Ukrainoje jau kaip Lietuvoje. Vien elektra pabrango dvigubai. Mano abiejų senelių pensija – 10 tūkst. grivinų, tai yra mažiau nei 300 Eur per mėnesį dviem. Pensijų dydžiai įvairūs – gali būti ir 50 Eur, ir 100 Eur. Jei neturi savo daržo, ūkio, labai sunku išgyventi“, – pasakoja ukrainietė.
Poltavoje jos šeimos namuose apsistojo pabėgėlių šeima iš Bachmuto. Jiems greitai gims trečias vaikas. „O mes dar neskubame grįžti, nes įsitvirtinome Lietuvoje, tačiau dauguma pirmųjų pabėgėlių ukrainiečių seniai sugrįžo namo“, – sako pašnekovė.
Prieštankiniais ežiais Poltavoje buvo užtverti visi keliai, kad jais galėtų pravažiuoti tik viena mašina.
Šiuo metu ežiai patraukti į šalikelę, jie primena apie tai, koks pavojus buvo iškilęs miestui. (Darinos Nazarenko asmeninio albumo nuotr.)
„Jie nebijo mirties“
O sudėtinga keliauti į Ukrainą pas gimines tuo metu, kai vyksta karas? Darina sako, kad kelionė autobusu būna sudėtinga tik įveikiant Lenkijos–Ukrainos sieną, mat lenkų pareigūnai būna nepagrįstai priekabūs. Iš ES gali į Ukrainą vežti ką tik nori, bet iš Ukrainos į ES vykstančius autobusus gali apsukti po kelis kartus, jei jiems kas nors nepatinka.
Darina sako, kad į Poltavą ji paprastai vyksta apie parą laiko, kelionė kainuoja apie 100 Eur. Pirmiausia važiuoja į Lvovą, į kurį vis dar rengiamos turistų ekskursijos, o tada jau keliauja, kur reikia, pavežamaisiais autobusėliais.
„Mano seneliams jau apie 80 metų, jie sako niekur iš kariaujančios Ukrainos nevažiuos – jie nebijo mirties, nes viską, ką planavo, jau gyvenime nuveikė. Jie dabar gyvena tarsi saugiame užkampyje, negirdi sirenų. Paukšteliai čiulba, bitės skraido. Viskas ten ramu“, – komentuoja mergina.
Džiaugsmas – pasakoti apie Ukrainą
Iki karo Darina dvejus metus gyveno ir mokėsi Charkive – ketino tapti profesionalia aktore. Šiauliuose ji sulaukė galimybės rengti reportažus Etaplius.lt, skaityti „Žinias ukrainietiškai“. Mergina mokosi kalbėti lietuviškai, gilina anglų kalbos žinias ir dar dirba padavėja viename miesto bare.
„Aš save atradau Šiauliuose. Tai kita vidinė būsena ir už ją esu dėkinga jūsų miestui. Man patinka bendrauti su įvairiais žmonėmis, išgirsti nuomonių, ką jie galvoja apie karą ir visa, kas vyksta. Labai daug žmonių šiuo metu domisi Ukrainos istorija, kultūra ir man labai daug džiaugsmo suteikia pasidalijimas tuo, ką žinau, kokia šalis buvo Ukraina ir kaip ją pakeitė sovietinė okupacija“, – sako mergina.
Darina taip pat veda užsiėmimus vaikams stovyklose, semiasi žinių iš visur, kur tik nuvyksta, nes yra įsitikinusi, kad į Ukrainą reiks gana greitai atsivežti viską, kas yra europietiška. „Tikimės, kad greitai įstosime į ES, o dabar aš turiu puikią galimybę sužinoti, kas gi ta ES yra, kaip gyvena žmonės. Ukrainiečiai nori būti Europos Sąjungos piliečiais, bet jiems iš pradžių bus sunku susitaikyti su naujomis taisyklėmis, tvarkomis, jie piktinsis. O aš turiu galimybę jau dabar naujai gyventi, įprasti gyventi kitaip“, – sako mergina.
Ji atvirauja kartais besistebinti, kai karo pabėgėliai ukrainiečiai kategoriškai sako nežiūrėsiantys jokių žinių ukrainiečių kalba, nesidomėsiantys, kaip gyventi Lietuvoje, kokie čia įstatymai, kokios lengvatos kam taikomos ir pan. O paskui verkia nežinoję įstatymų, taisyklių.
„Mane kartais tas ukrainiečių pabėgėlių abejingumas siutina. Ir faktas, kad nesame vieningi, siutina. Ignoruojame, nepadedame, nepalaikome vieni kitų. Net nedidelis kiekis žmonių gali sugadinti didelio kiekio žmonių įvaizdį“, – nusijuokia ji ir tęsia, kad žingeidumas ir atvirumas jai padėjo susirasti draugų, darbo, pažinti kultūrą. Bet Šiauliuose ją labai stebina, kai mato vakarais miestą, kuris tarsi miega.
„Kaip norėčiau matyti daugiau jaunų talentingų žmonių, kurie gatvėse šoka, groja, dainuoja. Kaip trūksta gatvės festivalių, įvairių varžybų. Gal žmonės kažkur slepiasi? Muzikuoja, sportuoja slapta? Nebeturite sienų su ES šalimis, bet gyvenate taip, tarsi siena yra jūsų buto durys, kad negalite niekur išeiti“, – juokiasi ukrainietė.
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
