Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt
Gegužės 1-ąją, sekmadienį, Lietuvoje minima Motinos diena. Šiaulių ukrainiečių asociacija „Karpatai“ šia proga kviečia 12 val. susirinkti Prisikėlimo aikštėje. Motinos dienos proga rengiamas koncertas, susirinkusieji bus vaišinami tradiciniais ukrainietiškais barščiais. Svarbiausia –
šventėje ukrainiečiai dėkos Lietuvos mamoms, užauginusioms didelės širdies sūnus ir dukras – tuos, kurie negaili nei laiko, nei lėšų, padėdami kenčiančiai Ukrainai ir karo pabėgėliams.
„Norime pasakyti ačiū“
Vera Krutova, asociacijos pirmininko pavaduotoja, kiaurą parą gali pasakoti mamų, pabėgusių su vaikais iš karo draskomos Ukrainos, istorijas. Ir kiekvieną istoriją lydi širdį veriančio skausmo ir begalinės meilės, dėkingumo šleifas. Skausmas dėl patirtų netekčių, išgyvenimų, o džiaugsmas – dėl sulauktos pagalbos Šiauliuose, žmonių gerumo.
„Todėl mes ir rengiame šventę, kad padėkotume Lietuvos mamoms. Norime pasakyti ačiū už tai, jog jų vaikai gina Ukrainą“, – sako Vera.
Pasak savanorės, Ukrainoje Motinos diena nėra minima, tačiau ukrainietės mamos šios šventės tikrai vertos. Įprastai jos turi gausų būrį vaikų, o namai visada kvepia pyragais.
„Ukrainietė mama be galo myli savo vaikus. Ukrainietės moka labai skaniai gaminti. Kai rengėme virtinukų šventę, daugelis nežinojo, kad mūsų virtinukai būna ir su vyšniomis, ir su kopūstais. Ukrainietė yra ir auksarankė, mokanti labai gražiai siuvinėti. Ukrainietė – švaruolė, darbštuolė. Retai kur rasi kaime nenudažytą ir visokiais raštais neišpieštą krosnį. Ukrainietė myli savo žemę, derlingą žemę“, – apsiverkia Vera.
Pasak pašnekovės, ukrainietė, kai ruošia maistą, išverda ne vien tik sriubą. Šeimininkė kepa pampuškas – mielinės tešlos bandeles, kurias pašlaksto česnakiniu sviestu. Dar papjausto lašinukų, svogūniukų.
Ši savaitė – velykinė, o per ją ukrainiečiams įprasta kepti ne vieną velykinę „bobą“, o kokį trisdešimt. Antrąją Velykų dieną ukrainiečių šeimos lanko mamas ir neša joms margučių bei nedidelę „bobelę“. Visą savaitę būtinai aplankomi geriausi draugai, jiems taip pat padovanojama po „bobelę“.
Visų geradarių išvardyti neįmanoma
Karas Ukrainoje vyksta jau du mėnesius. „Mes ne psichologai, ne daktarai, mes paprasti savanoriai, bet nuo pirmųjų dienų priėmėme žmones, patyrusius begalinį skausmą. Neseniai buvo atėjusi moteris, kurios akyse sudegė sūnus ir vyras. Pusę dienos raminome moterį, paskui patys gėrėme vaistų. Ir toliau rūpinomės pabėgėliais, ieškojome rūbų, maisto, darbo“, – sako Vera.
1 612 žmonių – tiek iki antradienio „Karpatai“ jau priėmė pabėgėlių ir suteikė jiems pagalbą. Vera sako, kad dažnai problemų, kreipiantis į įvairias institucijas, kyla vien dėl kalbos barjero. Lietuvos įstaigose rusiškai kalbėti moka vis mažiau darbuotojų, o ukrainiečiai nemoka anglų kalbos. Net paskambinus į greitąją medicinos pagalbą ar polikliniką, nepavyksta susikalbėti. Vien dėl tokios buitinės bėdos ir kreipiamasi į asociaciją.
Bet svarbiausia – asociacijos nariai ir pabėgėliai labiausiai nori padėkoti tiems, kurie nuo pirmųjų karo dienų atskubėjo į pagalbą. Vera net apsiašaroja, pasakodama apie moterį iš Šiaulių r. kaimo, kurios vardo net nepaklausė. Ši moteris kiekvieną dieną atveždavo pačios virtos sriubos.
„Mes patys valgėme ir pabėgėlius vaišinome. Dėkingi ir „Gustuko picerijai“, kuri nuo pirmųjų dienų vežė mus picų. Dėkingi taksi 1453 savininkui. Neturėjome mašinos, reikėjo parvežti labdarą, o jis skyrė tris korteles, kad galėtume nemokamai važiuoti. Dėkingi UAB „Aukcionas 123“ savininkui Virginijui Sipavičiui, kuris pirmą kartą padovanojo 800 termoapatinių, antrą kartą – daugiau nei 1 000 liemenių ir termoapatinių“, – vardija Vera.
Moteris vėl apsiašaroja, prisimindama V. Sipavičiaus staigmeną – Kovo 8-ąją jis atėjo su tulpėmis. „Ukrainiečiai verkė ir mes verkėme. Buvome sužavėti“, – sako ji.
Pasak V. Krutovos, neįmanoma visų geradarių išvardyti: Vida Pociuvienė, Viktoras Karpovas, tremtinė Valentina ir kt. „Tremtinei pakeisti sąnariai, o ji ateina ir sako, kad šiandien gavo nedidelę pensiją, todėl tiesia mums 100 Eur. Sako, kad matė badą, šaltį, pragyvens iš to, ko jai liko, pavalgys kruopų. Po kiek laiko mūsų Valytė vėl atėjo ir atnešė duonos. Ji pati nieko neturi, o mums aukoja“, – ima verkti Vera.
Vėl prašo aukoti
Pasak savanorės, jai baisiausia, kad karą matę vaikai niekada neatsigaus nuo sukrėtimų. Kartą į „Karpatus“ atėjo mama su keturiais vaikais. Du įsikibo į mamos koją iš vienos pusės, du – iš kitos. Mama norėjo nueiti į tualetą, o vaikai cypdami jos nepaleido. Galiausiai mažyliai nurimo žaislų kambaryje, į megztinį pradėjo krauti obuolius, apelsinus, bet pro pastatą gatve pralėkė greitosios pagalbos mašina su įjungta sirena.
Vienas vaikas metė lėkštę, atsigulė po stalu ir galvą delnais prisidengė. Kitas puolė pro duris, sakydamas, kad reikia slėptis rūsyje, nes tuoj pradės šaudyti. O šių vaikų mama paaiškino, kad dabar žaidimo, t. y. slėptis, jie nebežais. Vaikams ji buvo paaiškinusi, kad bėgti į rūsį slėptis nuo bombų – tik žaidimas...
„Pabėgėliai atvyksta su mažomis kuprinėlėmis. Mes net nesuvokiame, kaip gerai gyvename. Viena mama sakė, kad vaikui per savaitę Ukrainoje tenka vos ketvirtadalis kepaliuko duonos. O besislepianti nuo bombų slėptuvėje mama verčiau pakentės, bet duos atsigerti savo vaikui“, – kalba Vera.
Ukrainiečių asociacija „Karpatai“ primena, kad suaukoti šiauliečių daiktai eina į pabaigą ir prašo vėl dovanoti pabėgėliams maisto, rūbų, puodų, keptuvių, lygintuvų, džiovintuvų ir kt.
„Mes jau 35 mašinas su labdara išsiuntėme į Ukrainą. Greitai vėl siųsime, pirksime du dronus, dar mums trūksta medikamentų, tvarsliavos, antiseptikų, vaistų nuo skausmo, higienos priemonių, šampūno, vyriškų kojinių“, – kalba moteris.