Ūkininkavimas be šeimos būtų beprasmis

Vilkaviškis

Gražvydas ir Jurgita Damidavičiai augina tris atžalas: Dovydą, mažąjį Kristupą bei Lėją. Autoriaus nuotr.

Dangyra ApanavičienėŠaltinis: Etaplius.lt

142379

Vilkaviškyje gyvenantis, tačiau Pašeimeniuose ūkininkaujantis Gražvydas Damidavičius dar ne taip seniai dirbo Norvegijoje. Visgi likimas susiklostė taip, kad vyras apsisprendė grįžti į gimtąjį rajoną ir savo gyvenimą kurti būtent čia.

Turėjo tikslą

Gražvydas ūkyje sukasi nuo mažų dienų. Vilkaviškietis su šypsena prisimena tuos laikus, kai jį, dar mažą berniuką, mama bardavo, jog šis po pamokų su mokykline uniforma atbėgdavo prie tvarte laikomų gyvulių.

Šiandien vyras pripažįsta, jog jeigu tėvai nebūtų ūkininkavę, ši veikla greičiausiai nebūtų sudominusi ir jo. G. Damidavičiaus kelias iki nuosavo ūkio buvo gana vingiuotas. Jis ne vienus metus gyveno ir dirbo Norvegijoje, tačiau, kaip pats sako, niekada neplanavo visam laikui pasilikti toje šalyje.

Pirmą kartą į šią Skandinavijos valstybę Gražvydas išvyko 1999-aisiais. Tuomet dar būdamas Marijampolės kolegijos studentas jis pasinaudojo mainų programa „Dirbantis svečias“.

„Po to į Norvegiją pradėjau vykti reguliariai. Iš pradžių važiuodavau trijų mėnesių laikotarpiui, vėliau – pusmečiui, kol galiausiai ten likdavau ištisus metus. Į Lietuvą grįždavau tik vasaromis padėti tėčiui nukulti javus“, – prisiminė žemdirbys.

Svečioje šalyje vyras dirbo įvairius darbus. Jam vienu metu teko melžti net trijų ūkininkų karves, vėliau – darbuotis lentpjūvėje, lašišų bei paukštininkystės ūkiuose.

„Būdavo, kad per dieną reikėdavo surinkti net iki 6 tūkstančių kiaušinių. Pirmus kelerius metus dirbau maždaug po 15 valandų per parą. Per vasarą numesdavau po 6–7 kilogramus svorio. Dabar atrodo, kad tuomet visai nebuvo sunku. Turėjau tikslą užsidirbti namui Lietuvoje, tad to ir siekiau“, – pasakojo Gražvydas.

Prie gero nepriveda

Maždaug prieš dešimtmetį G. Damidavičiaus tėtis Petras pasiūlė sūnui pasidalyti turimas žemes pusiau ir įkurti antrą ūkį. Tada Gražvydo grįžimai į gimtinę tapo dažnesni – jis parvykdavo ne tik per javapjūtę, bet ir per pavasario darbymetį. Tuo metu, kai sūnus dirbdavo užsienyje, abu ūkius prižiūrėdavo P. Damidavičius.

„Kurį laiką bandžiau laviruoti tarp dviejų vietų, tačiau darėsi vis sunkiau. Galiausiai sušlubavo tėčio sveikata, o man gimė dukrytė. Priėjau tokią ribą, kad turėjau pasirinkti: dirbti Norvegijoje ar grįžti namo. Apsispręsti nebuvo sunku. Visam laikui į Lietuvą parvykau 2014 m. Iš pradžių tėčiui pažadėjau, kad ūkyje dirbsiu penkerius metus, tačiau šis terminas jau pasibaigė“, – šypsojosi pašnekovas.

Jis teigė, jog su buvusiais darbdaviais norvegais iki šių dienų palaiko draugiškus santykius ir, reikalui esant, bet kada galėtų vėl grįžti dirbti pas juos. Bet to greičiausiai neprireiks. Gražvydas teigė šiuo metu esantis labai patenkintas darbu nuosavame ūkyje.

Šiandien jis valdo beveik 300 ha plotą. Tiesa, didžioji žemių dalis – nuomojamos. Nuosavos žemės jis turi apie 70 ha.

„Visada norisi turėti kuo daugiau nuosavų plotų, tačiau pastaruoju metu žemės įsigyti tampa vis sudėtingiau. Jos kainos ne visada yra adekvačios. Aišku, galima visą ūkio pelną investuoti į žemės pirkimą, nieko nepaliekant šeimai ir asmeninėms reikmėms, tačiau nemanau, kad tai būtų teisingas sprendimas. Gobšumas niekada prie gero nepriveda. Svarbu protingai paskirstyti finansus. Kita vertus, su nuomojamais plotais visada yra rizikuojama, jog savininkai juos bet kada gali atsiimti. Būna situacijų, kai sutvarkius iki tol gana apleistą žemę, jų šeimininkai užsimano ją susigrąžinti, nes vėl pradeda matyti galimą naudą“, – kalbėjo G. Damidavičius.

Nekaltina gamtos

Pašeimeniuose ūkininkaujantis Gražvydas valdo mišrų ūkį. Jis augina apie 170 ha kviečių, 50 ha – rapsų, 35 ha – žirnių. Pastarąją kultūrą žemdirbys itin mėgsta. Anot jo, žirnių auginimo sąnaudos yra gana mažos, o supirkimo kainos – neblogos. Vienintelis minusas – kiek sudėtingesnis derliaus nuėmimas. Ūkininkas savo laukuose taip pat augina keletą hektarų kvietrugių, turi nemažai pievų. Jose kasdien ganosi daugiau nei dvi dešimtys karvių, kuriomis įprastai rūpinasi Gražvydo mama Ramutė.

„Galbūt ateityje svarstysime karves iškeisti į mėsinius galvijus. Turime šiek tiek žemių, kurios yra nederlingos, tad išlaikyti pievas vis tiek reikės. Jų užarti nebūtų prasmės“, – svarstė pašnekovas.

„Mes, ūkininkai, esame labai priklausomi nuo gamtos, tačiau aš dėl nesėkmių nemėgstu jos kaltinti. Manau, jog svarbiausia ūkininkaujant – viską atlikti laiku. Jei kas nors ko nors nespėja, gal taip yra dėl to, kad per daug turi? Žemdirbiai privalo gerai įvertinti savo galimybes. Neneigsiu, man ir pačiam tekę labai nukentėti nuo gamtos išdaigų. Prieš ketverius metus visi žieminių pasėliai iššalo, juos teko atsėti vasarinėmis kultūromis. Darbo buvo labai daug, bet nuostolių pavyko išvengti. Visada stengiuosi pirmiausiai padaryti viską, kas priklauso nuo manęs“, – teigė žemdirbys.

Svarbiausia – šeima

G. Damidavičius apgailestavo, kad pastaraisiais metais visuomenėje vis dažniau formuojama neigiama nuomonė apie ūkininkus. Valdžios požiūris į žemės ūkį taip pat neprideda optimizmo.

„Daugelis stebisi galinga žemdirbių technika, tačiau nepagalvoja, kad už jos slepiasi didžiulės paskolos, kiti įsiskolinimai. Susidaro įspūdis, jog žmonės norėtų, kad ūkininkai būtų vargšai, tačiau gamintų kokybišką produkciją. Dauguma valstybių džiaugiasi stipriais ūkiais, o pas mus viskas yra priešingai“, – apgailestavo Gražvydas.

Jis taip pat stebėjosi, kad kalbant apie ūkininkus dažniausiai pamirštamos jų šeimos.

„Viskas dėl ko ūkininkai stengiasi – jų šeimos nariai. Kai kurie mėgsta didžiuotis savo galinga technika, nors iš tikrųjų neturi prieš ką to daryti. Man tokie dalykai rūpi mažiausiai. Didžiausia vertybe aš laikau šeimą. Be jos viskas netektų prasmės“, – teigė pašnekovas.

Nors darbai žemės ūkyje beveik niekada nesibaigia, tačiau jis stengiasi rasti laiko savo vaikams Lėjai, Dovydui ir Kristupui bei žmonai Jurgitai. Vyrui patinka žaisti su savo atžalomis, o šie mėgsta su tėčiu pasivažinėti traktoriumi ar kombainu. Gražvydo žmonai žemės ūkis taip pat nėra svetimas. Moteris ir pati su vyru sėda į sunkiąją techniką, o per darbymetį rūpinasi, kad į laukus darbininkams būtų laiku pristatyti pietūs.

„Ar norėčiau, kad dukra ir sūnūs sektų mano pėdomis? Visada norisi, kad vaikai pasiektų daugiau už tėvus. Jei jiems nebus įdomi žemės ūkio veikla, tikrai neversiu joje pasilikti. Juk nieko nėra blogiau už nemylimą darbą“, – mintimis dalijosi G. Damidavičius.
 

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt