Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Astos Petraitienės nuotr.
Asta IvoškienėŠaltinis: Etaplius.LT
Pasak VšĮ Žmogiškųjų išteklių stebėsenos ir plėtros biuro vykdomo projekto „Psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvos bandomasis projektas“ psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorės Astos Ivoškienės, su psichikos sveikatos iššūkiais gali susidurti bet kuris žmogus, nepriklausomai nuo išsilavinimo, amžiaus, finansinės ar socialinės padėties. Šį kartą ji kalbina karininkę Elmyrą, kuri Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje yra baigusi politikos mokslų bakalauro studijas ir įgijusi būrio vado diplomą. Elmyra tarnybą vykdė įvairiose pareigose – nuo pėstininkų būrio vado, kuopos vado iki štabo, planavimo karininko. Šiuo metu ištekėjusi, su vyru augina du sūnus – 7 metų ir 10 mėnesių berniukus.
– Kaip pati nusprendei tapti psichikos sveikatos ambasadore, savanoriškai dalytis savo išgyventais psichikos sveikatos sunkumais?
– Mano artimoje aplinkoje buvo asmenų, kuriems buvo diagnozuoti psichikos sveikatos sutrikimai, bet psichikos sveikatos tema man svarbi ar aktuali ir ne tik dėl asmeninių priežasčių. Aš karinėje struktūroje dirbu su žmonėmis, esant sudėtingoms ir įtemptoms sąlygoms, o labai dažnu atveju – ir itin sunkiose stresinėse situacijose, kai atliekamos karinės užduotys. Taip pat esu susidūrusi su moterimis, kurios, laiku negavusios pagalbos bei dėmesio po gimdymo, patyrė pogimdyminę depresiją bei pogimdyminę psichozę. Noriu kalbėti apie tai garsiai, kad žmonės nejaustų gėdos ir pažeminimo, patirdami sunkumų ar ieškodami pagalbos, ir kad tai taptų įprastu būdu pasirūpinti savimi.
– Papasakok apie savo psichikos sveikatos sunkumus: kaip jie pasireiškė?
– Esu patyrusi emocinių sunkumų. Pamenu, antrame kurse, studijuojant Karo akademijoje, teko didžiulis krūvis, buvo daug įtampos, streso ir vieną dieną pratrūkau – beveik visą parą, sėdėdama prie stalo, praverkiau. Tada nebuvo madinga kreiptis į psichologą, nes tas pagalbos poreikis iškreiptai buvo vertinamas – kaip silpnumo požymis – arba net baiminamasi, kad būsi pašalintas iš tarnybos kaip netinkamas vykdyti karinių užduočių.
Kariškiams kas metus reguliariai tikrinama sveikatos būklė, bet vis dar jaučiu neigiamą vertinimą, jeigu karys ar karininkas lankosi dėl pokalbių pas kariuomenės ar asmeninį psichologą.
– Kokių didžiausių nepatogumų ar problemų tau kėlė psichikos sveikatos sunkumai?
– Didžiausias nepatogumas – pripažinti sau, kad nesi supermenas, kad tavo asmeniniai ištekliai yra riboti ir kad ne visada pats gali išspręsti visas problemas, todėl reikia išdrįsti kreiptis į specialistus. Didesniu iššūkiu man buvo pogimdyminis laikotarpis (ypač po antrojo gimdymo). Nors, atrodo, žinai, kas tavęs laukia (kūno pokyčiai, hormoniniai pokyčiai), tačiau šį kartą „grįžti į save“ buvo sudėtingiau.
– Kiek atvira esi specialistų pagalbai ir kas tau padeda atsigauti, atstatyti emocinę pusiausvyrą?
– Ankščiau buvau skeptiška dėl specialistų pagalbos. Dabar, turėdama galimybę, visada konsultuojuosi su specialistu. Su savo šeimos nariais nuolat kalbuosi apie būtinybę rūpintis psichikos sveikata ir nebijoti kreiptis konsultacijos netgi profilaktiškai. Gal būtų paprasčiau, jei gydymo įstaigose, be šeimos gydytojo, turėtume ir savo šeimos psichologą. Norėčiau, kad mokymo įstaigose (nuo darželio iki universitetų) būtų lengvai pasiekiamas psichologas, kaip, pavyzdžiui, logopedas.
Pati nuolat stebiu savo emocinę, psichikos sveikatą, darau pertraukas, atostogauju, ilsiuosi ir kitaip stengiuosi atstatyti savo resursus ir psichologinę pusiausvyrą. Taip pat man svarbu rutina, reguliarus sportas, subalansuota mityba.
– Su kokiu aplinkos požiūriu susidūrei, kalbant apie tavo psichikos sunkumų patirtį? Kas buvo skaudžiausia?
– Pastebiu, kad daug žmonių vis dar žiūri skeptiškai tiek į psichikos sveikatos sunkumus, tiek į pagalbą, su jais susidūrus, – abejoja, baiminasi. Man buvo nemalonu, kad kai mano šeimoje žmogus patyrė psichikos sveikatos sunkumų, tarsi sumažėjo pasitikėjimas ir manimi, kaip patikimu partneriu.
– Ką dabar galbūt darytum kitaip, spręsdama psichikos sveikatos problemas, ir kaip pakito tavo pačios požiūris į psichikos sveikatos sunkumų turinčius asmenis po to, kai tau pačiai teko jų patirti?
– Manau, kad turėtume anksčiau kreiptis profesionalios pagalbos, kol nėra peržengtos ribos. Dabar tvirtai žinau, kur reikia kreiptis dėl prevencijos ir kaip elgtis, iškilus emocinei ar psichinei krizei, pati esu atviresnė pagalbai. Vertindama kitą žmogų, ir anksčiau jo „nenurašydavau“ dėl psichikos sveikatos sunkumų ar sutrikimų patirties, bet, prisipažįstu, nelabai tuo žmogumi pasitikėdavau. Mano pačios patirtis tikrai pakoregavo mano nuostatas. Dažniausiai stigma ar neigiamos nuostatos atsiranda labiau iš baimės ar nežinojimo, kas TAI yra ir „su kuo valgoma“.
– Ką patartumei žmonėms, kurie turi neigiamų nuostatų psichikos sveikatos sunkumų / sutrikimų turinčių asmenų ar jų artimųjų atžvilgiu?
– Patarčiau labiau pasigilinti ir išsiaiškinti situaciją (kiek tai yra etiška), kad nesiklaidintum pats ir neklaidintum kitų. Psichikos sveikatos sutrikimai dažnai yra tarsi nematomi, sunkumų patiria kas ketvirtas žmogus, tik dažnas tiesiog neieško pagalbos, ir sutrikimai būna nediagnozuoti. Turėtume psichikos sveikatos priežiūrą vertinti taip pat, kaip standartinę viso kūno priežiūrą, nes viskas svarbu.
Antrindama ambasadorei Elmyrai, „Žvelk giliau“ iniciatyvos koordinatorė Asta Ivoškienė skatina nustoti stigmatizuoti psichikos sveikatos pagalbą ir jos prieinamumą. Šiame projekte bendradarbiaujanti organizacija – Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuras – nuolat teikia nemokamas anonimines psichologų konsultacijas miesto gyventojams. Informacija skelbiama interneto svetainėje www.sveikatos-biuras.lt. Daugiau apie psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyvą ji ragina sužinoti interneto svetainėje www.zvelkgiliau.lt.
Reklama