Tyrėjai nustatė naują galimą „Titaniko“ tragedijos priežastį: kalta Saulė?

Pasaulis

Needpix.com nuotr.

Reporteris AgnėŠaltinis: Etaplius.lt

146847

Naujame tyrime atskleidžiama įdomių detalių apie vieno garsiausio pasaulio laivo nelaimę. Pasirodo, jog „The RMS Titanic“, 1912 metų balandžio 15 d. lemtingajį maršrutą tiesiai į ledkalnį galėjo pasirinkti dėl to, kad saulės pliūpsnis sutrikdė laivo kompaso rodmenis.

Anot JAV meteorologų, paskutinė naktis, kurią laineris praleido plaukdamas Atlanto vandenynu, buvo papuošta šiaurine pašvaiste, kuri susiformuoja dėl atmosferos ir iš saulės atkeliavusių įelektrintų dalelių sąveikos.

Remiantis liudininkų pasakojimais apie tą naktį pasirodžiusią pašvaistę teigiama, kad geomagnetinė audra galėjo būti pakankamai stipri, kad nedideliu, tačiau žymiu laipsniu paveiktų navigacijos sistemas.

Šie trukdžiai taip pat galėjo sutrikdyti belaidį ryšio perdavimą tarp skęstančio lainerio ir kitų laivų, buvusių netoli nelaimės vietos, blokuojant „Titaniko“ pagalbos šauksmus ir siunčiamas atsakymo žinutes.

hubert-neufeld-xwsobcolgi-unsplash.jpg

Vis dėlto, mokslininkės teigimu, magnetiniai trikdžiai galėjo turėti ir pozityviąją pusę – kompensuojant „Titaniko“ padėties transliacijos klaidą  į incidento vietą per klaidą buvo nukreiptas kitas laivas, kuris aptiko gelbėjimo valtyse išsigelbėjusius keleivius.

Pakankamai stiprūs saulės pliūpsniai gali pridaryti žymių nuostolių. Pavyzdžiui, 1859 metų audra, vadinama Karingtono įvykiu, telegrafų laiduose sukėlė tokias sroves, kad buvo nukrėsti operatoriai.

Jei toks įvykis nutiktų šiandien, ekspertai mano, kad tai pridarytų precedento neturinčių nuostolių elektronikai ir elektros tinklams visame pasaulyje, o taip pat galėtų ir sukelti panašaus masto tragediją, kaip ir „Titaniko“ nuskendimas.

„Daugelis žmonių, rašančių apie „Titaniką“, nežino, kad tąnakt danguje buvo matomos šiaurinės pašvaistės,“ – „Hakai Magazine“ sakė nepriklausoma orų tyrėja ir kompiuterių programuotoja Mila Zinkova iš Kalifornijos. „Net jei kompasas pasislinko vos vienu laipsniu, tai jau vis tiek galėtų lemti skirtumą,“ – sakė ji.

„Titaniko“ tragediją išgyvenęs Lawrence Beesley aprašydamas savo prisiminimus pasakojo matęs šiaurinę pašvaistę. Jis rašė, kad sėdėdamas gelbėjimo valtyje jis matė „blyškų spindesį danguje virš dešiniojo borto, pirmąjį spindesį, kuris, manėme, yra brėkštančios dienos ženklai.“

„Tuo metu mes nebuvome tikri dėl laiko ir, ko gero, pernelyg greitai norėjome sulaukti bet kokio palengvėjimo po tamsos – labai džiaugėmės galėdami pažvelgti vienas kitam į veidus ir išvysti, kas buvo mūsų sėkmės kompanionai; kad esame išlaisvinti iš pavojaus,“ – pasakojo jis.

„Tačiau mums beliko nusivilti: švelni šviesa tam kartui sustiprėjo, tuomet nuslopo ir vėl suspindėjo ir buvo stabili net kelias minutes. Tada susizgribau, kad tai yra šiaurės pašvaistė!“.

Panašiai ilgą įrašą apie šiaurines pašvaistes, likus maždaug valandai iki „Titaniko“ susidūrimo su ledkalniu, rašė James Bisset, antrasis pareigūnas „RMS Carpathia“ laive – „Cunard“ linijos keleivinio garlaivyje, kuris atplaukė gelbėti išgyvenusiųjų „Titaniko“ keleivių.

„Orai buvo ramūs, jūra lygi, be vėjo. Dangus buvo giedras, spindėjo žvaigždės. Nebuvo jokio Mėnulio, tačiau iš šiaurinio horizonto aukštyn lyg mėnulio šviesa spindėjo šiaurinė pašvaistė,“ – rašė jis.

aurora-5510232-1920.jpg

Remiantis Bisset laivo žurnalo įrašu, kosmoso orai stiprūs buvo ir praėjus maždaug penkioms valandoms, „Carpathia“ laivui artėjant link gelbėjimo valčių.

„Nors naktis buvo be debesų ir spindėjo žvaigždės, mums artėjant ledo lauko link intensyvėjo ypatingos atmosferos matomumo sąlygos su žalsvu šiaurės pašvaistės spindesiu, kuris mirgėjo ir glumino mus,“ – pastebėjo jis.

Kompaso klaidos galėjo turėti ir kitų padarinių tą naktį, kai šis laineris nuskendo.

Reaguojant į „Titaniko“ pagalbos šauksmą „RMS Carpathia“ sulaukė netikslių į nelaimę papuolusio laivo koordinačių, kurios buvo už maždaug 25,0 kilometrų nuo tos vietos, kur iš tiesų tuo metu buvo „Titanikas“.

Nepaisant to, „Carpathia“ pasisekė nuplaukti tiesiai į tą vietą, kur plūduriavo „Titaniko“ gelbėjimo valtys. Teigiama, kad pašvaisčių skleidžiama šviesa taip pat galėjo pasitarnauti vykdant gelbėjimo operaciją.

„Carpathia“ pavyko išgelbėti 705 žmones iš 20 „Titaniko“ gelbėjimo valčių. 

„Faktas, kad tiek daug žmonių matė šiaurinę pašvaistę, leidžia man jaustis užtikrintam, kad tuo metu vyko kosminių orų reiškinys,“ – „Hakai Magazine“ sakė kosmoso ir atmosferos fizikas Chris Scott iš Redingo universiteto, neprisidėjęs prie šio tyrimo.

Tuo tarpu „Titaniko“ istorikas Tim Maltin kalbėdamas su „Hakai Magazine“ sakė sutinkantis, kad esama patikimų įrodymų, kas saulės audra sutapo su katastrofa, tačiau nemano, kad „tai buvo svarbus veiksnys“, nulėmęs laivo nuskendimą.

Tarp 1909 ir 1912 metų pastatytas Belfasto laivų statytojų „Harland and Wolff“, „TMS Titanic“ buvo didžiausias savo laikų laivas. Priklausęs ir valdytas „White Star Line“ šis keleivinis laivas į savo pirmąją kelionę iš Sautamptono į Niujorką leidosi 1912 metų balandžio 10 d.

Savo suplanuoto perplaukimo per Atlanto vandenyną metu laineris įvykdė du trumpus sustojimus: vieną Prancūzijos Cherbourg uoste, kitą – Korko uoste, Airijoje, kur mažesni laivai plukdė keleivius į ir iš „Titaniko“.

Kelionėje praleidus beveik penkias dienas, maždaug 23:40 val. vietos laiku, „Titanikas“ susidūrė su ledkalniu.

Jo metu dešiniojo borto korpuse atsivėrė trys siauros angos, manoma, dėka ištrūkusių kniedžių. Vanduo į „Titaniką“ plūdo penkiolika kartų sparčiau nei jį buvo spėta pumpuoti lauk.

Korpuso pažeidimai pasirodė esantys pernelyg dideli, kad vandeniui nelaidžios laivo pertvaros sulaikytų plūstantį vandenį nuo plitimo per lainerio apatinius denius.

Po maždaug pustrečios valandos laivas perlūžo pusiau ir nuskendo, o kiekvieną šių dalių dugne skiria apie trečdalis mylios.

Manoma, kad tragedijos metu žuvo apie 1500 žmonių, tarp kurių apie 815 lainerio keleivių.

„Titaniko“ katastrofa paskatino 1914 metais priimti „Žmonių gyvybių apsaugos jūroje“ konvenciją, kuri ir šiandien nustato minimalius saugumo reikalavimus, kurių privalo laikytis visi laivai.

Nors nuskendusio laivo laivagalis buvo visiškai sugadintas, tačiau nepaisant susidūrimo ir nusidėvėjimo, didelė dalis laivapriekio išliko atpažįstama, kuomet JAV archeologas Robert Ballard 1985 metais pagaliau aptiko laivo dalis Atlanto vandenyno dugne.

Nuo tos dienos buvo surengtos dešimtys ekspedicijų, kurių metu lankytas laivas ir į paviršių iškelti įvairūs artefaktai.

Vis dėlto, ekspertams kelia nerimą tai, kad tokia veikla skatina gerokai spartesnį „Titaniko“ irimą.

Pilnas Zinkova parengtas tyrimas paskelbtas žurnale „Weather“.

Gismeteo.lt

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt