PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Rugpjūčio 14 d. 08:54

Tverečiaus krašto metraštininką Vaclovą Papšį prisimenant

Ignalina

Ignalinos rajono savivaldybės nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Ignalinos rajono savivaldybė


313961

Vaclovo Papšio, Tverečiaus krašto šviesuolio, kuriam rugpjūčio 18 d. būtų sukakę 100 metų, knygos „Rašyk viską“ įžanginio žodžio mintys:

„Mielas žmogau! Ar tu norėsi suprasti mano mintis, mano norus ir siekius, ar turėsi kantrybės visa tai perskaityti? (...) Norėčiau, kad mano raštai išgulėtų ilgus metus, nebūtų sunaikinti man užmerkus akis. (...) Rašyk ir tu, nes taip bus įamžinta istorija, kuri kam nors gal bus įdomi...“

„O kaip nesinori, kad viskas išnyktų, kaip išnyksta vienkiemiai, kaimai ir jų žmonės. Tad negaliu nurimti galvojęs ir gulėti, kažkas žadina, ragina keltis, mąstyti, prisiminti ir rašyti: „...rašyk viską, ką prisimeni iš seniausių gyvenimo laikų...“

Galalaukių kaime 1924 m. gimęs Vaclovas pagal savo gyvenimo interesų ratą, žingeidumą ir įvairiapusiškus gabumus yra išties unikali asmenybė. Iš pirmo žvilgsnio jo gyvenimas nesiskiria nuo daugybės kitų žmonių, praėjusiame amžiuje patyrusių ir lenkmetį, ir Antrąjį pasaulinį karą, ir sunkų pokarį, ir sovietizaciją, ir Nepriklausomybės atkūrimą. Nedaug mokslų baigęs, nuo mažens turėjęs sunkiai dirbti kaip ir visi, Vaclovas pakartojo daugelio jaunų vyrų, kurių jaunystė sutapo su karo ir pokario baisumais, likimą. Kurį laiką slapstėsi nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją, bet išsisukti nepavyko: teko pėsčiam peržygiuoti visą karo sugriautą Europą. Ir čia viską stebėjo, fiksavo, rašė namiškiams ilgiausius laiškus. Galop sėkmingai grįžo namo, vedė mylimą merginą, susilaukė trijų vaikų, kūrėsi, dirbo kolūkyje. Regis, kaip ir visi.

Tačiau kūrybos ugnelė neleido gyventi „kaip visiems“. Iš prigimties smalsiam ir žingeidžiam Vaclovui visą gyvenimą rūpėjo užrašyti, bent popieriuje įamžinti tai, kas aplink, kas laikui bėgant nyksta, keičiasi. Taigi jis tarsi prisiėmė krašto metraštininko vaidmenį. Taip pradėjo kauptis didžiulis užrašų, brėžinių, paties kurtų žemėlapių archyvas.

Daugybę jo gyvenimo užrašų dukra Genutė sudėjo į didžiulę knygą „Rašyk viską“ ir ją atspausdino. O bene aukščiausią savo raštų įvertinimą jis gavo, kai 2012 m. į respublikinį konkursą „Mano žodynas“ buvo pasiųstas Vaclovo ranka ne vienus metus rašytas įvairių, dažniausiai tarminių žodžių aiškinimo rankraštis. Su didele pagarba senolį sveikino Lietuvos mokslo žmonės, o jo žodyno rankraštį pasiliko Lietuvių kalbos institutas. Tada jis buvo vyriausias šio konkurso dalyvis, o jo žodynas liko Lietuvių kalbos instituto saugyklose kaip originaliausias darbas.

Kita svarbi jo veiklos sritis – drožyba iš medžio. Pradžiamokslis buvo vaikystėje, kai ilgais žiemos vakarais ant krosnies bandė kurti „meną“ iš burokų. O kai išėjus į pensiją atsirado daugiau laisvo laiko, visos namų palangės pamažu buvo nustatinėtos pačiomis įvairiausiomis ir netikėčiausiomis skulptūrėlėmis: nuo Algirdo Brazausko iki Kelpučių kaimo muzikanto, Tatoku pravardžiuojamo.

Prasidėjus Atgimimui, pagamino menišką altorėlį, prie kurio kaimo gyventojai, kol nebuvo koplyčios, rinkdavosi į gegužines pamaldas. Sumeistravo ir prakartėlę, kurią yra skolinęs Didžiasalio koplyčiai. Nepamiršo ir savo gimtųjų Galalaukių – juos puošia kruopščiai jo išdrožinėtas kryžius, į kurio šventinimo iškilmes buvo susirinkęs didelis buvusių kaimo gyventojų būrys. O Vaclovo šeimos kapą Tverečiaus kapinėse puošia iš anksto jo išdrožinėtas originalus meniškas kryžius – taip jis pats norėjo...

Be kita ko, Vaclovas bandė ir piešti. Yra nutapęs keletą paveikslų, o jo sodybos kieme pastatytų įmantrių pastatų sienos irgi ištapytos. Menininko gyslelę iš tėvo paveldėjo vyriausias sūnus Mamertas, kuris irgi drožinėja iš medžio, tapo, rašo eiles.

2000 metais pasaulis šventė krikščionybės jubiliejų. Šiai progai Vaclovas prie savo namų sumūrijo baltą koplytėlę, pasak jo, panašią į matytą karo pabaigoje žygiuojant per Ukrainą. Į jos šventinimą sukvietė gausų būrį svečių, čia buvo ir Tverečiaus bažnyčios choras, kuriam jis taip pat priklausė. (Save jis laikė bažnyčios žmogumi, yra aprašęs kiek prisimindamas ir jos istoriją.) Šalia koplytėlės įkurdino apaštalus Petrą ir Povilą. Šis originalus statinys iki šiol puošia Didžiasalio kaimą, dabar sodyboje gyvena ir ją prižiūri bei puoselėja sūnaus Alfredo šeima.

Į senatvę norėjosi išbandyti save ir muzikos srityje. Tad jį dažnai lankantiems mokiniams Vaclovas pačirpindavo smuikeliu, išsitraukdavo mandoliną, pagrodavo ir armonika. 2011 m. gimnazijoje buvo surengta vakaronė „Mūsų krašto muzikantai“. Ta proga čia buvo surengta gausi V. Papšio darbų paroda. Buvo eksponuojami ir jo braižyti žemėlapiai, kaimų planai. Tada jis scenoje skambino mandolina. Beje, Vaclovas buvo nuolatinis mokyklos vakaronių svečias, neretai čia tardavęs žodį. Visiems pasisakymams jis atsakingai ruošdavosi, pasak jo paties, ir naktimis neužmigdavęs, o paskui savo kalbas ir į knygą sudėjo.

Tai buvo nuoširdus mokyklos bičiulis, niekada neatsisakydavęs pabendrauti su jį gausiai lankančiais svečiais, filmuotas ne vienos LRT laidos, ne kartą aprašytas spaudoje. Visiems darė įspūdį jo įvairialypė asmenybė, auksinės rankos, prasmingas domėjimasis gimtuoju kraštu ir noras viską aprašyti, kad ateinančios kartos geriau suvoktų, kuo gyveno jų protėviai. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos muziejuje V. Papšio veikla įamžinta: yra jo gyvenimo aprašymas, medžio darbų ekspozicija, yra muziejui skirta jo knyga „Rašyk viską“. Neseniai šalia tėvo darbų jaukiai įsikūrė ir keli sūnaus Mamerto paveikslai.

Tad Vaclovo knygoje išsakyta amžina šviesių žmonių abejonė „ar išliks mūsų istorija, raštai“ kol kas ir lieka tik abejone. Norėtųsi mūsų šviesuoliui į ten, aukštai, perduoti viltį, kad viskas išliks ir bus įdomu mus pakeisiančioms kartoms. Juk tam jo ir gyventa.