Trylika metų – sapnai apie Lietuvą

Šiauliai

Ilgesys. Reda Kildušienė sako vis tiek ketinanti grįžti į Lietuvą. Nors Italijoje ir viskas gerai – puiki šalis, geri žmonės, bet kankina namų ilgesys.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

33809

Prieš trylika metų į Italiją emigravusi buvusi Šiaulių dramos teatro darbuotoja Reda Kildušienė atvira: visos pirmųjų jos metų svečioje šalyje naktys buvo apraudotos iš ilgesio tėvynei. Dabar Reda, 32 salotų rūšių gamintoja didelio viešbučio restorane, patyrusi darbdavių pagarbą, gaunanti savigarbos nežeminantį atlyginimą ir pasitikėjimą, sako vis tiek žadanti grįžti į Lietuvą, Šiaulius. Nes čia jai miela viskas: bulvaras, žmonės, šiltas bendravimas, maistas.

Išgyventi Šiauliuose tapo sudėtinga

„Visada jaučiuosi ne savo rogėse. Bet ką padarysi, gyvenimas privertė“, – šypteli Reda, grįžusi į gimtuosius Šiaulius sutikti Vasario 16-osios – valstybės šimtmečio šventės. Kovo 11-osios šventę ji jau sutiko Šiaurės Italijoje, Merano mieste, kur dirba vieno didelio viešbučio virtuvėje.

Tiesa, prieš Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, kovo 4-ąją, lietuvaičiai, emigravę į šiaurinę Italiją, buvo susirinkę smagiam pobūviui – cepelinų baliui. Apie 20 emigrantų ne tik patys pasigamino cepelinų, juos virė, ragavo, bet ir šoko, dainavo, prisiminė esantys lietuviai.

„Patriotizmas svečioje šalyje emigrantams sustiprėja. Bent jau man“, – šypteli pašnekovė. Už kitus emigrantus ji kalbėti sako negalinti, tačiau meilė Lietuvai jai tik padidėjo. „Ir užsieniečiai, kurie vedę lietuvaites, puikiai apie Lietuvą atsiliepia. Mano draugės vyras italas net Šakių rajone namą pasistatė. Jam labai patinka Lietuvoje“, – kalba moteris.

28741594-1601368756578631-1.jpg

Reda Šiaulių dramos teatre dirbo 16 metų. Teatre, Rekvizitų skyriuje, jaunutė mergina įsidarbino po to, kai nesėkmingai bandė įstoti į aktorinį. Įsidarbino ir pasiliko. Nes labai labai įtraukė ir pati kūrybiška atmosfera, ir mieli kolegos. Ir dabar ji sako, kad teatras – lyg jūra jūreiviui. Jei kartą išplaukei, nebeplaukti į jūrą nebegali.

„Nostalgija teatrui liko. Mano brolis su šeima gyvena Švedijoje. Jie taip greitai ten įleido šaknis, o man nepavyksta prisijaukinti Italijos. Ten esu svečio teisėmis. Važiavau, tikėdamasi ilgai neužsibūti. Ketinau ten dirbti vos metus. Deja...“ – šypteli pašnekovė, kurios balsas nepaprastai panašus į garsiosios aktorės Vaivos Mainelytės.

Moteris atvirauja, kad Šiauliuose buvo patekusi į tokią situaciją, kad išgyventi nuo algos iki algos nebepavykdavo. Moteris augino mažą sūnų, visaip bandė taupyti, bet suprato, kad ryte ir vėlai vakare po spektaklių pėsčiomis iš centro į pietinį mikrorajoną ji kone kasdien vaikščioti nebepajėgs...

„Būtų man kas nors pasakęs, kad išvyksiu į užsienį, nebūčiau patikėjusi. Pasirodo, niekada nesakyk „niekada“. Draugė, daug metų gyvenanti Italijoje, pasiūlė atvykti. Nusprendžiau išvažiuoti tik metams“, – sako moteris, kuriai tada buvo tikrai baisu.

Nepaisant visko, ji gana greitai „persilaužė“ ir išmoko kalbėti itališkai. Kursų nelankė, įsidarbino penkių žvaigždučių viešbučio restorano virtuvėje. Pradėjo kalbos mokytis nuo skaičių, daržovių pavadinimų. Labai pagelbėjo rusiškai kalbantis slovakas.

Džiugina darbdavio elgesys

„Dirbu vien tik vyrų kompanijoje, esu viena iš Lietuvos. Iki šiol žinau, kad ne mano tai, bet įpratau. Esu sėsli, nemėgstu blaškytis, nors galimybių kitur dirbti turėjau. Dirbsiu, kiek reikės, o tada grįšiu į Šiaulius“, – kalba ji.

Po 13 metų darbo restorane šeimininkas Heinrichas Dorferis Redos ir nenori paleisti. „Mes, lietuviai, tikrai gebame pelnyti pasitikėjimą, esame geri darbuotojai. Šeimininkas mane kitiems pateikia kaip pavyzdį. Aš esu uždara, nemėgstu vakarėlių, tad manęs net sunerimę klausia, gal kažkas ne taip. Bet apie mane labai gražiai atsiliepiama, esu vertinama. Lietuviai – geri Lietuvos ambasadoriai. Mes patikimi, ramūs, ne tokie plepūs kaip slovakai, vengrai“, – šypsosi šiaulietė.

28832395-1601365713245602-1.jpg

Reda sako, kad Italijoje tenkina ir solidus atlyginimas. „Jaučiuosi pasaulio pilietė. Galiu keliauti, vaikščioti į grožio salonus, atsiųsti pinigų mamai, sūnui. Į Šiaulius grįžtu kasmet ir po kelis kartus. Be abejo, mane Italijoje žavi ir tai, kad galiu susipažinti su kitomis kultūromis. 700 svečių viešbučio virtuvėje dirbame 53 darbuotojai. Žmonės – iš įvairių pasaulio šalių, įvairios odos spalvos“, – kalba ji.

Vis dėlto Italijoje moterį šokiravo faktas, kad net italai nežino, kur ta Lietuva. Net vietos savivaldybėje, kurioje registravosi atvykusi, darbuotoja paklausė, ar Lietuva – tai Slovakijos miestas.

„Nežinojau nei ką atsakyti. Viduje net užviriau, kad Europos Sąjungoje gyvename, o elementarių dalykų žmonės nežino. Tokioje įstaigoje dirbdami“, – stebisi ji, pridurdama, kad kolega tunisietis, su kuriuo dirbo restorane, gerai žinojo Lietuvą. Gal todėl, kad domisi krepšiniu, bet dėl to jis labai pakilo moters akyse.

Nepaisant visko, ypač Redą džiugina darbdavio Heinricho Dorferio elgesys su darbuotojais. „Prieš šv. Velykas darbdavys ateina ir kiekvieno asmeniškai klausia, ar šis galės dirbti Velykų sekmadienį. Tavęs atsiklausia, o ne liepia. Dažnai pasikviečia, teiraujasi, kas blogai, gerai. Tas rūpestis tikrai nuoširdus, o ne išmoktas vadybos kursuose. Tokie dalykai ir skatina dirbti atsidavus“, – sako ji.

Tiesa, Reda neslepia, kad patys emigrantai iš Lietuvos Italijoje mažai bendrauja. Tvyro nuostata, kad iš savų visko gali tikėtis: ir gero, ir blogo. „Milano lietuvių bendruomenė labai stipri – daug renginių, švenčių. Gal todėl, kad jie grįžti nebeketina. O aš laikausi atokiau – juk grįšiu“, – sako ji.

Liūdina tuštėjantys Šiauliai

Grįžus į Šiaulius, pirma vieta, kur apsilanko Reda, – dramos teatras. Kai išvyko, visi darbuotojai buvo lyg viena šeima. Viską vieni apie kitus žinojo, kartu augino vaikus, rūbeliais keisdavosi.

„Pirmais emigracijos metais iš manęs visi juokdavosi, kad labiausiai pasiilgstu pasivaikščiojimų ir po pietinį rajoną. Anksčiau man net minties tokios nebuvo. Labai mėgdavau pasivaikščioti dviračių trasa. Išeini ryte, gražu, ramu“, – juokiasi moteris, prisipažindama, kad Italijoje pasiilgsta ir viso lietuviško maisto – silkės, kugelio, pasiilgsta ir vėsių orų, lietuviškos vasaros.

Tiesa, ją pastaraisiais metais stebina Šiaulių pėsčiųjų bulvaro tuštuma. Nyku, nebėra žmonių. Net vasaromis žmonių tiek nebėra. Net jaunimo nebėra tiek, kiek būdavo. O kai universiteto nebeliks, čia beliks pagyvenusių ir senų žmonių miestas.

Kas turi nutikti, kad moteris jau rytoj nuspręstų grįžti į Lietuvą visam laikui? Reda sako, kad kol nebus mokamos savigarbos nežeminančios algos, negrįš. Ir kol nepasikeis nepagarbus požiūris į žmogų.

„Mano sūnus jau mokosi švedų kalbos. Dirbo vienoje įmonėje Šiauliuose, kurioje pradžioje mokėjo normalią algą, daug žadėjo, o vėliau – nieko. Tada sūnus išėjo, padirbėjo Švedijoje ir, su pusbroliu išsinuomoję mašiną, apkeliavo Maljorką. Išleido visą algą ir puiku. Vėl užsidirbs“, – juokiasi moteris.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt