Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Reporteris MonikaŠaltinis: Etaplius.lt
Penkiasdešimt vienerių metų ugniagesys gelbėtojas Jonas Sadauskas Molėtų priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje... pats vyriausias, bet ne amžiumi, o darbo stažu. Šie metai jau trisdešimt pirmieji, kaip Jonas dirba ugniagesiu gelbėtoju.
Jo darbas ypač specifinis, nes tiek pat metų Jonas dar ir vairuoja gaisrinius automobilius. Antros pamainos, kurioje ir darbuojasi vyriškis, vadas Gintaras Datenis apie savo pamainos narį kalbėjo tik teigiamai, nes Jonas puikus darbuotojas, o svarbiausia - darbštus ir sąžiningas, be to, puikiai vairuoja spec. automobilį.
Per tris dešimtis metų nė karto į eismo įvykį nepatekęs ugniagesys tarsteli, kad vis tik tam tikrų vairavimo įgūdžių reikia, nes toli gražu ne visada į nelaimės vietą asfaltuotu keliu važiuojama. Būna, kad kelio iš viso nėra. Tada tenka ieškoti kažko panašaus į keliuką, kad žūtbūt pasiektų nelaimės vietą. Kita vairavimo specifika, kai šlapia, slidu... Su tokiais reiškiniais keliuose susiduria visi vairuotojai, tik jie turi pasirinkimą - gali sulėtinti greitį, atidėti kelionę dėl nepalankių meteorologinių sąlygų. Ugniagesiai gelbėtojai, gavę pranešimą apie nelaimę, pasirinkimo neturi ir privalo vykti ir visada skubėti.
„Visko yra buvę, tekę yra ir įklimpti, ir su tvoromis, medžiais „susidurti“, – kalbėjo ugniagesys gelbėtojas, dėstęs, kad tokiais atvejais reikia nedelsiant rasti sprendimą kaip apvažiuoti tvoras, ar „pralįsti“ pro medžius.
Gaisrinio automobilio vairuotojo atsakomybė didžiulė – juk į nelaimę skubama kartu su kolegomis. O kadangi visada gabenamas vanduo, todėl vairavimas specifinis.
„Gaisrinis „Scania“ automobilis gabena 7 tonas vandens, „Renault Midlum“ – 3 tonas, – pasakojo Jonas, prisiminęs ir tą laikmetį, kai vairavo gaisrinius „Zil 131“ ir „Zil 130“ automobilius, kurių cisternose tilpdavo iki 3 tonų vandens. – O pirmasis vakarietiškas gelbėjimo automobilis, kurį teko vairuoti, buvo „Ford“ modelio...“
Anot pašnekovo, dabartinė technika moderni, patogi, gali gabenti perpus daugiau vandens. „Gal „Zilai“ ir pranašesni buvo pravažumo atžvilgiu, bet jie iš esmės buvo lengvesni – jų tonažas apie 12 tonų, o, tarkime, naujasis gaisrinis automobilis „Scania“ sveria apie 28 tonas,“ – techninius parametrus palygino Jonas, pridūręs, kad ir kaip beskubėtum į gaisrą, laukiantiems ugniagesių gelbėtojų laikas tiksi kitaip – minutės virsta valandomis.
Ilgametis pareigūnas šypteli, kad jo jau nebestebina ir replikos, kad „be vandens gaisrininkai atvažiavo“... Nelaimės sukrėsti, sutrikę ir pasimetę žmonės nė nepastebi, kaip atgabentas vanduo išpilamas į ugnį. Kiek laiko atgabento cisternoje vandens užtenka, klausiamas dėsto, kad „Scanios“ 7 tonų cisterna išliejama per 10 minučių, bet tai tik orientacinis laikas, nes viskas priklauso nuo situacijos, gaisro pobūdžio, panaudotų švirkštų ir t.t. Be to, per tą laiką visada atskuba į pagalbą kolegos. Kartais būna, kad išvydus degantį pastatą, kuris jau būna ugnies visiškai suniokotas, pirmiausia skubama gelbėti arčiausiai esančius statinius, kuriems kyla pavojus, ir t.t. Ugniagesio gelbėtojo darbas toks, kad kiekvienas atvejis yra skirtingas ir iš anksto jam nepasiruoši... Per ilgus darbo metus Jonas įprato prie įtampos ir nelaimės signalo laukimo, bet santūriai prasitaria, kad prie streso neįmanoma priprasti, tik galima jį valdyti. Ramiu ugniagesys stengiasi išlikti ir tuomet, kai aplink panikuoja nelaimės ištikti žmonės, nors dabar, pastebi, žmonės kitokie ir netrukdo ugniagesiams gelbėtojams dirbti savo darbo...
Inturkėje gyvenantis Jonas su žmona Rita užaugino dukrą ir sūnų. Laisvalaikiu ugniagesys gelbėtojas pasineria į širdžiai mielą darbą – darbuojasi su medžiu, gamina įvairius rakandus. „Kai atėjau į gaisrinę dirbti, galvojau tik pabandyti. Nė nemaniau, kad užsibūsiu taip ilgai,“ – šypteli pajuokaudamas, kad užtarnautas poilsis jau čia pat. Mat šioje sukarintoje įstaigoje tarnyba baigiama sulaukus 55-erių.
Visokių budėjimų Jonui teko patirti. 24 valandų budėjimą be iškvietimų ugniagesiai gelbėtojai vadina ramiu, o šis žodis reiškia, kad ramu buvo rajone, o ne budėjusioje pamainoje, kuri 24 valandas praleido įtampoje laukdama aliarmo signalo ir šis laukimas tikrai nereiškia ramybės... Prisimena Jonas ir patį didžiausią gaisrą – Videniškiuose degusią medienos apdirbimo įmonę. Nors gaisras kilo ne Jono pamainos budėjimo metu, bet tokio didžiulio gaisro atveju visi ugniagesiai gelbėtojai buvo iškviesti į pagalbą.
Lieka atmintyje ir tragiški gaisrai. O jų per 30 darbo metų neišvengiamai būta... Gesintas liepsnojantis namas, o ugnį apmalšinus iš jo išnešti du žuvę vaikai, likusi atmintyje ir tragedija, kur švenčiant vestuves tėvui su vaikais nuėjus miegoti į ūkinį pastatą, jame kilo gaisras, pasibaigęs žūtimi. Lieka atmintyje ir eismo įvykiai, kuriuose ne visada iš suknežintų automobilių vaduojami gyvi žmonės... Tokie įvykiai palieka pėdsakus... Todėl pagal kiekvieną pranešimą vykstant į nelaimės vietą maksimaliai susikaupiama, nes važiuojama į nežinią.
„Suprantama, kai gauname pranešimą apie degantį laužą, vykstant įtampos nebūna, bet tokie ramesni pranešimai būna nedažni,“ – santūriai pasakojo apie savo darbą ugniagesys gelbėtojas, prisipažinęs, kad darbas kartais užklysta ir į sapnus, kuriuose beveik tradiciškai „skubi, leki į nelaimės vietą ir nespėji...“