PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2024 m. Rugpjūčio 6 d. 08:41

Tradicinė Antano Macijausko premija šiemet įteikta žurnalistei Danguolei Bunikienei

Biržai

Biržų rajono savivaldybės nuotr.

Etaplius.ltŠaltinis: Biržų rajono savivaldybė


312862

Apdovanojimas laidas ir filmus kuriančiai Danguolei Bunikienei paskirtas už dokumentinį filmą „Kai baltas Vytis pakils“ apie partizanę Dianą Glemžaitę. Filmo kūrėjus konsultavusi režisierė Laima Lingytė apie dokumentinę kino apybraižą rašo taip: „filmas yra apie okupantų sugniuždytą, tik pradėjusį skleistis talentą, poetės pasirinkimus tapti ryšininke ir partizane, atskleidžiančius jos charakterį ir tėvų auklėjimą, to laikmečio kaimo žmonių nuoširdumą ir bendrystę, psichologinę moterų stiprybę ir partizaninio karo rykštę - išdavystę".

Laidos kūrėjai pažymi, kad filmas skirtas poetės partizanės D. Glemžaitės 100-osioms gimimo metinėms, kurias minėsime 2025-aisiais metais. Aukštaitijos miestus, bažnytkaimius, istorines vietoves, kuriomis vaikščiota poetės Dianos, įamžino operatorius R. Karalius. Pagrindinės filmo herojės D. Glemžaitės vaidmenį atliko Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Vigita Rudytė, jos mylimąjį partizaną Juozą Bulovą - rekonstruktorių klubo „Miško broliai" narys Eimantas Gelūnas, o filmo scenarijaus autorė ir režisierė – žurnalistė Danguolė Bunikienė. Tai jau penktas jos filmas, sukurtas patriotine tema. Sužinojusi apie paskirtą premiją D. Bunikienė sakė: „Pasipriešinimo kovų dokumentika – man tai įtraukioji dokumentika. Kūrybos atžvilgiu tebėra neišsemta sritis, sakyčiau, mūsų kartos per vėlai atrasta. Todėl mes praradome labai daug autentiškų prisiminimų iš pirmų lūpų apie šį laikotarpį. Du dešimtmečius kuriama istorinės dokumentikos kultūros laida „Brydės-Lietuvos dvarai“ atvedė iki sudėtingesnių režisūrinių sprendimų kuriant dokumentinius filmus patriotine tematika.“

Diana Glemžaitė - viena ryškiausių pokario partizaninės poezijos kūrėjų - gūdų lapkritį išeidama žiemoti į bunkerį su mylimu vyru partizanu J. Bulovu paskutiniame laiške rašė: „Jei negrįžčiau, kaip justi, neminėkit labai blogai. Einam ten, kur nebus išsigelbėjimo, jei rusai užpuls, bet ten tikrai niekam mes nepakenksim".

Jaunos poetės, kovojusios ir žuvusios už Lietuvos laisvę, tragiškos lemties istoriją, likimas buvo nugramzdinęs į užmarštį ilgiems dešimtmečiams. Bolševikai labai stengėsi Glemžų pavardę ir D. Glemžaitės viltingai Lietuvos laisvę pranašavusias eiles ištrinti iš žmonių atminties.

Nepriklausomybės aušroje partizanę ir poetę pažinojusių žmonių pastangomis poetės kūryba buvo surinkta iš atminimo knygelių, tarpukaryje leistų laikraštėlių, pavienių iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštų lapelių, giminaičių išsaugotų sąsiuvinių. D. Glemžaitės poezija atgimė mažo tiražo knygele „Mes mokėsim numirti".

Tokiu pat pavadinimu poetės sukurti du eilėraščiai (įvardinti pirma ir antra dalimi) dažnai skamba pilietinio pasipriešinimo, Gedulo ir vilties ir kitų valstybės atmintinų renginių metu. Pagal D. Glemžaitės parašytus žodžius, atlikėjai kuria laisvės kovų dainas.