Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt
Kai šešėliai dienos
Nusiskalbs
Lietingais vaivorykščių
Dryžiais
Pakinkyk į
Didžiuosius Ratus
Juodakarčius barokinius
Fryzus.
Be galo žavi ketvirtadienio popietė. Stambaus sudėjimo, išraiškingos galvos, ilgų, juodų, garbanotų kaip anglis eržilų karčių žirgų paveikslai uteniškius, atėjusius į ryškiausios Utenos rajono tautodailininkės Jolitos Gradauskaitės - Levčenkienės parodos pristatymą, pasitiko kraštotyros muziejaus antrojo aukšto ekspozicijoje.
Parodą Utenai pristatanti autorė nebijo būti nemadinga, savo gyvenimo būdu niekada neplaukioja padebesiais ir niekada nesileidžia į pragarą, nori būti čia ir dabar, matyti grožį, nori įamžint žirgo judesį, švelnumą ir šilumą. Kaip jos kolegės ir pati save įvardijo, jinai savo kūryboje jungia romantikos ir realizmo sroves. Žirgas yra taurios elegancijos, grožio ir didingos išvaizdos kūrinys todėl paroda tokį pavadinimą gavo dėl visa sekančių išraiškingų žirgo akių.
Negalima praeiti
Kelio
Nepastebėjus vieversėlio
Ir mažyčio
Žemės grumsto...
Dailininkei Jolitai ir svečiams, akomponuodamas „peterburska“ armonika, suprasti į praeitį besitraukiančias tradicijas ir melodijas padėjo porą sąsiuvinio puslapių titulų turintis jaunasis muzikantas Lukas Gaižutis.
Juodų žirgų siluetai, ekspresija, uraganas nunešęs į Main Rido kūrinių romantiką, ir mergaičiukė prisiglaudusi prie žirgo kaklo, vis tvirtinanti, kad tai ne ji, paveikslo autorė, tik taip nusipiešė. Žirgas savimi ir karčiais skiria priešingybes – tiek daug reikšmių aprėpiančias baltas juodas spalvas. Jinai šviesioj likimo pusėj. Kamanos paveiksluose turi labiau puošybinę, o ne tramdomąją paskirtį.
Gal į bažnyčią dardančioj brikelėj įkinkyti žirgai į sterblę važnyčiotojai kanopa neįmes į kelio dulkes nublizgintos mažos monetos, bet kas iš mūsų nesvajojo apie naktį mirksinčius danguj mįslingus Didžiuosius Grįžulo ratus, ir žvelgdamas pro retėjančius rudens lapus dar pamenu, kaip naktį suprunkščia arkliai, koksai svaigus ir drėgnas ankstyvo rytmečio papievių kvapas.