Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Asmeninio archyvo nuotr.
Kristina RadzevičienėŠaltinis: Etaplius.LT
– Papasakok apie savo studijas.
– Studijos Mykolo Romerio universitete – tai gražiausias mano gyvenimo etapas, nes jo metu sutikau daug gerų ir brandžių asmenybių, dėstytojai buvo praktikai, tad dalijosi savo asmenine patirtimi.
Studijų metais buvau išvykusi pagal Erasmus mainų programą, pusmetį studijavau sociologiją Portugalijoje, Lisabonos mieste. Studijos užsienyje dar labiau praplėtė mano akiratį ir pasaulėžiūrą, atsirado ypač didelis noras padėti žmonėms, kuriems to labiausiai reikia. Studijų programoje buvo labai daug praktikos, tai leido greitai prisiliesti prie socialinio darbo ir jį pažinti iš visų pusių. Praktiką atlikau Vilniaus miesto krizių centre, kuriame jaučiausi labai sava ir įvertinta, nes buvusi centro įkūrėja ir direktorė Nijolė Dirsienė buvo tas žmogus, kuris manimi tikėjo ir davė pagrindą socialinio darbo pradžiai.
Norėdama kiek įmanoma labiau pažinti savo specialybę, įsidarbinau Vaikų globos namuose (buvau antrame kurse). Ten dirbau metus, bet to užteko, kad kasdien matyčiau ir jausčiau vaikų meilę bei šypsenas, kurios buvo didžiausia motyvacija tęsti darbus socialinėje srityje. 2019 metais sėkmingai įgijau bakalauro diplomą. Tuo metu jau buvau pakeitusi darbo vietą ir dirbau Vilniaus miesto krizių centre, Paramos vaikams ir šeimai tarnyboje. Čia dirbau taip pat su vaikais, kurie yra paimti iš nesaugios aplinkos ir laikinai apgyvendinami įstaigoje, kol vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai priims sprendimus dėl tolesnės vaiko ateities.
Vaikus teko sutikti nuo 3 iki 17 metų. Iššūkių buvo daug, nes buvau labai jauna, tačiau visada tikėjau tuo, ką dariau. Apie metus teko dirbti paromis, tad mačiau daug sudėtingų situacijų, tačiau pasimesti ar suklupti nebuvo kada, nes visada stengiausi atliepti visų vaikų poreikius ir kiek įmanoma labiau suteikti jiems saugumo jausmą. Po pusantrų metų darbo toje pačioje įstaigoje tapau vyresniąja socialine darbuotoja-atvejo vadybininke. Pasikeitė darbo specifika ir pobūdis, tačiau visada dirbau dėl vaikų ir vaikams.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar nebuvo minčių pasitraukti, keisti darbo specifiką?
– 2021 m. įvyko pirmas profesinis perdegimas, tuomet supratau, kad turiu kažką keisti. Pradėjau ieškoti savęs ir po šių ieškojimų atsidūriau Vilniaus miesto socialinių paslaugų centre, kur dirbu iki šiol (esu atvejo vadybininkė). Šiuo metu padedu šeimoms spręsti įvairias sudėtingas situacijas. Tačiau atsidūrus šioje pozicijoje mano požiūris nepasikeitė, ir toliau dirbu dėl vaikų, kad jie būtų laimingi ir išgirsti savo šeimose, kad jiems netektų susidurti su kritinėmis situacijomis – vaiko paėmimu iš šeimos. Žinoma, kartais tai neišvengiama...
Norėdama save realizuoti šiais metais pasirinkau dar vieną sritį – savanorystę. Baigiau beveik 5 mėnesių mokymus pagalbos moterims linijoje ir nuo vasaros ten savanoriauju (teikiu emocinę paramą telefonu).
– Kokie tavo ateities planai?
– Mėgstu svajoti tyliai ir savo planų neišduoti, tačiau dabar didžiausias planas, kurį turiu įgyvendinti – pabaigti projektų vadybos magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete. Žinau, kad ateityje norėčiau prisidėti prie socialinio darbo tobulinimo ir viešinimo, nes visada norisi keisti žmonių požiūrį į mūsų specialybę. Taip pat noriu augti dabartinės įstaigos viduje tiek kaip specialistė, tiek kaip asmenybė.
Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip manai, kas yra sunkiausia tavo darbe?
– Nesivadovauti emocijomis, nes kartais labai sunku išlaikyti racionalų mąstymą. Buvo labai sunku išmokti „nesinešti“ visų emocijų į namus, o uždarius kabineto duris visas sunkias situacijas ten ir palikti. Sunku nepasiekti norimo rezultato ir sunku, kai matai, kad įdedi 100% savęs, bet situacija šeimoje nesikeičia. Šių dalykų vis dar mokausi ir tikiu, kad viskas pavyks.
– Kaip galėtum apibūdinti save?
– Esu jautri, dažnai iš savęs reikalauju per daug, todėl kiekvieną kartą bandau save įtikinti, kad žmonių nepakeisiu ir už juos gyvenimo nenugyvensiu, bet visada leidžiu jiems žinoti, kad padėsiu, kai jie pripažins, jog reikia mano pagalbos.
– Koks tavo laisvalaikis?
– Šiuo metu laisvalaikio nėra tiek daug, kiek norėtųsi. Laisvu laiku grįžtu pas šeimą į Kybartus, leidžiu laiką su artimiausiais žmonėmis, dalyvauju kultūriniuose renginiuose, vis iš naujo atrandu Lietuvos grožį ir taip išlaikau vidinę pusiausvyrą, kuri man be galo svarbi.