Tėvo ir sūnaus tandemas scenoje ir už jos ribų

Šiauliai

Šiaulių pučiamųjų orkestre valtorna grojantis Vitas Brūzga (nuotraukoje – kairėje), paklaustas, ar sūnus, to paties orkestro dirigentas Gediminas Brūzga klauso jo patarimų, tikina: „Išklauso tai tikrai. Bet būtų labai gerai, jei galėtume išėję iš orkestro repeticijų, uždaryti duris ir namuose gyventi tik namų rūpesčiais. Deja, ne visuomet tai pavyksta, bet darbinių ginčų, apskritai ilgų kalbų apie darbą namuose vengiame“.

Marina VisockienėŠaltinis: Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ inf.

303014

Iš trisdešimties Šiaulių pučiamųjų orkestro narių net keletas vienas kitą vadina ne tik kolegomis, bet ir tėvu/sūnumi. Tai – trimitininkai Donatas ir Karolis Pukinskiai, saksofonininkai Audrius ir Armundas Jonaičiai. Tačiau bene ilgiausiai šiame Šiaulių miesto koncertinei įstaigai „Saulė“ priklausančiame orkestre drauge dirba dar vienas tėvo ir sūnaus tandemas – valtorna grojantis Vitas Brūzga ir dirigentas Gediminas Brūzga, su orkestru pasirodantis ir kaip saksofonininkas. Būtent juos, artėjant Tėvo dienai, kalbinome apie bendro darbo iššūkius, privalumus bei bendrą laisvalaikį, kuriame lieka vietos ir muzikai.

14 metų kartu viename orkestre

– Vitai, papasakokite apie savo muzikinio kelio pradžią. Ar giminėje esate pirmas muzikantas?

– Mano senelis dar prieš A. Smetonos laikus buvo jaunas kaimo mokytojas Suvalkijoje. Jis pats išmoko groti smuiku, vėliau eidavo pašokdinti jaunuosius per vestuves. Ta muzikine gyslele „užsikrėtė“ ir mano tėvas. Jis pats išmoko groti trimis instrumentais: smuiku, akordeonu ir pianinu. Taigi, abu su seneliu buvo savamoksliai, bet tikri muzikos fanatikai.

Tėvo svajonė buvo suburti šeimos kapelą, todėl mano brolis turėjo mokytis groti violončele. O kadangi tėvas sužinojo, kad violončelė labai gražiai dera su valtornos garsais, man teko mokytis groti valtorna. Po kelių mūsų su broliu mokslų metų jau trise su tėvu po truputį pradėjome groti: tai mokykloje, tai giminės susibūrime, tai bažnyčioje. Taigi, ši minimali tėvo svajonė išsipildė, tačiau jis dar labai norėjo sugroti televizijos laidoje „Duokim garo!“. Šiam jo troškimui, deja, jau nebuvo lemta išsipildyti. Taip mes su broliu atėjome į muziką ir su ja likome. Brolis, baigęs muzikos mokytojo specialybę, pagal ją tebedirba.

Kitas mano brolis su muzika neturi nieko bendra, jis yra lingvistas ir diplomatas. Teta, pas kurią tuo metu, kai dar tik mokėmės su kitu broliu groti, gyvenome, mano tėvui pasakė, kad nebegalėsime pas ją gyventi, jei ir trečią vaiką atiduos į muzikos mokyklą. Juk namuose nuolat repetuodavome, o ji – tyli moteris – kentėdavo tas mūsų garsias repeticijas. Vėliau ir antrasis brolis vis dėlto savarankiškai išmoko groti pianinu ir iki šiol juo puikiai skambina, tiesa, tik savo malonumui.

– Kada ir kaip atėjote į Šiaulių pučiamųjų orkestrą?

– Man baigiant akademiją, koridoriuje iškabindavo žemėlapį, kuriame galėdavai matyti, kokiame mieste yra reikalingi muzikantai. Eidavome ir rinkdavomės, vėliau gaudavome paskyrimą dirbti. Kadangi tuo metu maestro Virginijų Stonkų (ilgametį Šiaulių pučiamųjų orkestro vadovą – aut. pastaba) jau pažinojau, pasirinkau Šiaulius. Juk prieš tai mokiausi Šiauliuose, vėliau baigiau Vilniuje Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Grįžau į Šiaulius, nes čia buvo tėvai, žmona. Šiaulių pučiamųjų orkestre groju jau 40 metų, nuo 1984-ųjų.

– Gediminai, kas tave atvedė į muziką?

– Kiek pamenu, mane, šešiametį, į muzikos mokyklą mokytis groti fortepijonu atvedė mama. Ji ir namuose mane mokydavo, nes pati yra fortepijono mokytoja. Tiesa, tuomet nebuvo nei minties, kad gyvenime turėsiu kažką bendra su pučiamaisiais instrumentais. Tėčio dūdos buvo įdomios, bet pūsti jų nebandžiau, nors namuose turėjome įvairių instrumentų.

– Kaip pučiamieji ir dirigavimas vis dėlto atsirado tavo gyvenime?

– Keturis metus mokiausi groti fortepijonu, kol vieno koncerto metu mane labai sužavėjo saksofonu grojęs kitas mokinys, gal gražus kūrinys buvo... Taigi, mečiau fortepijoną ir visas jėgas skyriau saksofonui. Ir ratas įsisuko: muzikos mokykla, konservatorija, akademija.

Dirigavimas atsirado maždaug 10–11 konservatorijos (dabar Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos – aut. pastaba) klasėje. Reikėjo pasirinkti papildomą dalyką ar instrumentą. Dirigavimas tuomet man atrodė visiškai „tamsus miškas“, bet tuo pačiu ir viliojantis. Pirmi bandymai buvo keisti: po pamokų išeidavau dar nelabai suprasdamas, ką čia veikiu. Bėgant laikui, viskas tapo daug aiškiau ir tuo pačiu įdomiau. Įstojęs į LMTA, kaip papildomą dalyką jau sąmoningai pasilikau dirigavimą.

– Ar turi brolių/seserų, jie irgi susiję su muzika?

– Turiu brolį, jis, kaip ir aš, mamos paskatintas, mokėsi groti fortepijonu, baigė muzikos mokyklą. Vėliau pasirinko kitą kelią, baigė anglų filologiją. Man smagu, kad jis keletą metų klavišiniais grojo šiauliečių grupėje „Colours of Bubbles“. Vėliau išvažiavo dirbti į Norvegiją, kur iki šiol gyvena.

Vitas:

– Grįžęs namo jis visuomet pirmiausia pasisveikina su namiškiais, o tada būtinai eina pasisveikinti su instrumentu: prisėda pagroti fortepijonu.

– Gediminai, kodėl 2010-aisiais, baigęs studijas Vilniuje, vis dėlto, kaip ir tėtis, grįžai į Šiaulius?

– Man patiko mokytis sostinėje, bet širdyje visuomet jaučiausi palikęs namus Šiauliuose ir norėjau grįžti pas tėvus, draugus, į savo miestą. Taip ir atsitiko.

– Ir grįžai su trenksmu: iš karto po studijų į Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovo ir dirigento pareigas. Kaip tai atsitiko?

Vitas:

– Galiu aš priminti? (tęsia, Gediminui pritariamai linktelėjus – aut. pastaba). Tuomet jau grojau Šiaulių pučiamųjų orkestre, mūsų dirigentas išėjo. Tapau laikinu dirigentu, bet nenorėjau juo būti. Tuometinis „Saulės“ koncertinės įstaigos vadovas paskambino Lietuvos kariuomenės orkestro vyr. dirigentui Egidijui Ališauskui, kuris labai nudžiugo: „Turim! Kaip tik šiaulietį, ką tik pas mane baigė dirigavimą“. Aš dar prašiau vadovo, kad tik neimtų sūnaus. Bijojau, kad studenčiokas prapuls orkestre tarp 30 jo liūtų. Bet vadovas jau buvo apsisprendęs.

– Gediminai, kaip tu tuomet jauteisi, tas iššūkis labiau gąsdino ar viliojo?

– Aš pasijaučiau reikalingas savo miestui ir drąsiai priėmiau tą iššūkį. Žinoma, lengva nebuvo. Daug konsultavausi su tuometiniu savo dėstytoju E. Ališausku, kuris mane labai palaikė ir ramino: „Na, pirmi 40 metų bus nelengvi“ (šypteli – aut. pastaba). Orkestro nariai taip pat labai padėjo.

– Kokia buvo ta pradžia, kaip pavyko užsitarnauti autoritetą tarp patyrusių muzikos liūtų?

– Nežinau, kas ką kalbėjo už durų, bet nesijaučiau kažkoks atstumtasis. Nors orkestre sėdėjo keli mano buvę mokytojai, ir tuomet buvau jauniausias kolektyve, įsidirbome. Mokiausi iš įvairių situacijų, tie mokslai nesibaigia iki šiol.

– Ar tai, kad tėtis tuomet dirbo tavo asistentu, padėjo?

– Padėjo 100 procentų. Reikėjo visokių patarimų, tai visuomet turėjau ir tebeturiu kuo pasikliauti, į ką atsiremti ir taip augti.

Vitas:

– O man visuomet buvo gaila to „už pulto“ stovinčio žmogaus. Nes tai, ką mato žiūrovas, dirigavimas yra tik labai maža ir bene lengviausia dirigento ir meno vadovo darbo dalis. Toliau eina visi organizaciniai dalykai – koncertų, programų ruošimas, rūpinimasis orkestrantų apranga, tarimasis su užsakovais ir kiti buitiniai, einamieji klausimai.

Gediminas:

– Dabar daug laiko užima aranžuočių rašymas, naujų natų paieškos. Tai didžiulis nematomas dirigento darbas (nuo 2016 m. Šiaulių pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas yra Sigitas Vaičiulionis – aut. pastaba).

– Ar dabar dar klausiate vienas kito patarimų darbiniais klausimais? Pasiginčijate?

Gediminas:

– Aptariame kažkokias situacijas: kas pavyko, kas galėtų būti geriau. Jei man kažkas neaišku ar reikia dar vienos nuomonės, visada pasiklausiu tėčio.

Instrumentų įdomybės, orkestro tradicijos ir naujos darbo erdvės

– Šiaulių pučiamųjų orkestras turi tokį muzikinį edukacinį projektą „Susipažinkime, mes – pučiamieji instrumentai“. Ar galite muzikos mokslų „neragavusiems“ pristatyti savo muzikinių instrumentų įdomybes ir trumpai papasakoti apie tuos instrumentus, kuriais patys grojate.

Vitas:

– Na, jei ištiesintume lyg sraigę susiraičiusią valtorną, jos ilgis siektų 4 metrus 20 centimetrų. Šiuo metu groju nauja, vos prieš mėnesį „Saulės“ įstaigos įsigyta profesionalia valtorna. Prie naujo instrumento reikia priprasti. Čia kaip nauja mašina: tik atsisėdęs iš karto 110 nespausi. Šis naujas profesionalus instrumentas duoda konkrečią natą. Iki tol grojau studentiškais, pigiais instrumentais, o jais grojant galioja toks posakis: „Valtorna yra dieviškas instrumentas, nes tik vienas Dievas težino, kokia kita nata suskambės“. Dabar groju pirmu rimtu instrumentu, todėl labai gaila, kad tik dabar jį gavau. Jei būtų man toks pasitaikęs jaunystėje, gal visai kitaip būtų gyvenimas pasisukęs (atsidūsta net truputį susigraudinęs – aut. pastaba).

Gediminas:

– Saksofonas – vienintelis medinis instrumentas, kuris niekada nebuvo gaminamas iš medžio. Prie medinių instrumentų jis priskiriamas dėl vienintelės medinės savo dalies – liežuvėlio. Aš turiu ne vieną saksofoną, o penkis – sopraninį, du altinius, tenorinį ir baritoną. Tris iš šių instrumentų dar mano studijų laikais man parvežė dėdė iš Amerikos, juos finansavo tėvai, kuriems už tai iki šiol esu dėkingas. Dar vieną altinį saksofoną gavau dovanų iš krikštatėvio vestuvių proga. Tad, jeigu dar kas svarstote, ką man padovanoti, mielai priimu dovanų saksofonus (juokiasi – aut. pastaba).

Mėgstamiausio tarp turimų instrumentų neturiu, daugiausia groju altiniais ir tenoriniu, mažiausiai – baritonu. Įspūdingiausiai išoriškai atrodo turbūt tenorinis, kuris yra juodos spalvos su auksiniais raštais. Juo groju, kai reikia išsiskirti scenoje. O šiaip nesu linkęs puošti savo instrumentų kažkokiais raštais, man vertingesnės atrodo natūralios instrumentų nusidėvėjimo žymės, tai – lyg laiko ženklai, įrodantys, kad tikrai nemažai groji tuo instrumentu.

– Prieš porą metų Šiaulių pučiamųjų orkestras minėjo veiklos 55-metį. Teko Jus abu girdėti pasakojant ne vieną kuriozinį nutikimą iš kolektyvo gyvenimo. Gal ir dabar kažką tokio prisimintumėte?

Gediminas:

– Kasmet važiuojame koncertuoti į Kauną per miesto dienas ir du kartus, toje pačioje vietoje, prie Velnių malūno, Šeduvoje mūsų autobusas yra sugedęs. Kol atsiųsdavo kitą, vėluodavome į repeticijas, jau važiuodavome su jauduliu, nors į koncertus atvykdavome laiku. Tai jau dabar pro Baisogalą link to malūno važiuojame įsitempę, nes nežinia, kaip čia bus.

Vitas:

– O neseniai važiavome į Marijampolę, tai vairuotojas pasirinko kelią per Kelmę, kad nereikėtų važiuoti pro tą Velnių malūną. Dar apie Žiedų valdovą, Gediminai, papasakok.

Gediminas:

– Anksčiau dažnai tekdavo autobusu važiuoti su tokiu vairuotoju, kurį buvome praminę Žiedų valdovu, nes jis kiekviename kelio žiede būtinai apsukdavo du ratus.

Kasmet jau eilę metų dalyvaujame Dainų šventėje. Pernai, liepos 6-osios vakare, kuomet tradiciškai giedamas Lietuvos himnas, mes kaip tik važiavome iš tos šventės. Devintą valandą vakaro buvome ties „Žarijos“ smukle Radviliškio rajone. Sugalvojome ten sustoti, pagroti susirinkusiems žmonėms himną. Puikiai pavyko: mes pagrojome, jie sugiedojo himną, dar porą kūrinių atlikome ir tęsėme kelionę.

– Ne paslaptis, kad Jūsų orkestro nariai jau daug metų turi tradiciją groti maršą „Seni draugai“, sveikindami vieni kitus gimtadienių proga. Gal žinote, kaip „gimė“ ši tradicija?

Vitas:

– Esu apie tai klausęs vieno ilgamečio, jau dabar mūsų orkestre nebegrojančio muzikanto. Jis prisiminė, kad kažkada tas maršas buvo orkestro repertuare. Tuomet kartą-kitą jį orkestrantai sugrojo kolegų gimtadienių proga, ir jis „prilipo“. Dabar jau sunku atsekti, kada tai buvo. Bet man, kai tik atėjau į orkestrą, jį jau grojo gimtadienio proga. Bėgant metams šį maršą atnaujinome, dabar grojame modernesnę jos versiją.

– Kaip vertinate pasikeitusias darbo Šiaulių koncertinėje įstaigoje „Saulė“ sąlygas: priestato su studijomis orkestrų repeticijoms atsiradimą, salės atnaujinimą?

Gediminas:

– Džiaugiamės pagaliau nutūpę į lizdą, nebeblaškomi. Paskutiniais metais buvo daug kraustymosi, kas vargino. Smagu, kad galime jaustis pilnavertiškai. Žinoma, tobulėti dar galima, bet esame nusiteikę pozityviai ir teigiamai.

Tėvo dieną svarbiausia – pabūti drauge

– Ar dirbate tik Šiaulių pučiamųjų orkestre, ar turite kitų veiklų?

Vitas:

– Man darbo istorija tokia: kai studentavome Šiauliuose, su bendrakursiais susibūrėme į grupelę, nuvažiavome į kaimo kultūros namus, kur gavome aparatūrą ir grojome šokiuose. Turėjau greitai išmokti groti bosine gitara. Išmokau, grojau. Vėliau dar truputį papildomai dirbau universitete, vaikų muzikos mokykloje, bet pagrinde esu ištikimas orkestrui. Nors sakoma, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus, aš šių rekomendacijų užsispyrusiai jau daug metų neklausau (juokiasi – aut. pastaba).

Gediminas:

– Aš mokytojauju „Dagilėlio“ dainavimo mokykloje ir Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje. Turiu keletą mokinukų, kuriuos mokau groti saksofonu. Tai nėra kardinaliai kitoks darbas nei tai, ką darau orkestre. Atvirkščiai yra nemažai panašumų: ir vienur, ir kitur turi parinkti programą, suvaldyti visą procesą, vienur turi pravesti repeticiją, kitur – pamoką.

– Koks yra Jūsų laisvalaikis, gal turite per eilę metų susiformavusių bendrų pomėgių?

Vitas:

– Muzikanto tokia dalia: kol mokaisi, turi daug groti vienas, užsidarai ir groji. Ir taip maždaug 14 metų. Kol augo Gediminas, taip ir būdavo: užsidaro kambaryje jis pagroja, paskui į tą patį kambarį aš einu, užsidarau ir repetuoju, groju. Tiek tų mūsų bendrų pomėgių.

Gediminas:

– Bet dabar laisvu laiku mėgstame drauge išvažiuoti į gamtą, į kokį pažintinį taką pasivaikščioti. Dažnai atvažiuoju aplankyti tėvų, gražiai sutariame, nesipykstame.

Vitas:

– Nuo mažens vaikus veždavome į Šventąją. Iki šių dienų Gediminas ten taip ir važiuoja, prie jūros, kai tik turi laisvo laiko. Šventojoje visuomet visa šeima atsigriebdavome, rasdavome to laiko pabūti kartu.

Prie įėjimo į Vito namus kabo varpai, kuriais grįždamas jis kaskart paskambina, kad žmona žinotų, kad jis jau namuose.

– Ar laisvalaikiu lieka laiko muzikai, ar ją mieliau paliekate darbe?

Gediminas:

– Priklauso nuo nuotaikos. Kartais iš tiesų geriausia muzika būna tyla, o kartais noriu repetuoti, klausytis.

Vitas:

– Aš namuose dažniausiai mėgaujuosi tyla, bet, jei išvažiuoju į sodą, ten niekas turbūt nėra manęs matęs be ausinuko. Ko klausausi? Lietuviškų radijo stočių.

Dabar turiu tokį hobį: renku įvairius pučiamuosius instrumentus, va, kaip šis medžioklis ragas (rodo išsitraukęs iš kuprinės – aut. pastaba). Turėdamas laisvo laiko, nueinu papučiu tai vieną, tai kitą.

Gediminas:

– Tėvukas truputį kuklinasi. Tėvų namuose jau yra sukaupta įspūdinga kolekcija, kai kurie instrumentai nebetelpa viduje, todėl savo vietą randa lauke. Medyje prie namų yra įkeltos trys didelės senos jau nebereikalingos tūbos. Jau ir žmonės pro šalį važiuojantys žino: „Ai, čia – tas namas, kur medyje dūdos kabo“.

Vitas:

– Juokas juokais, bet mūsų namuose ir katinas yra muzikaliai išdresuotas (juokiasi – aut. pastaba). Vos varpeliu paskambinu, jis kaip mat prisistato, žino, kad gaus skanuką.

– Gediminai, ar tavo mama, žmona ateina paklausyti pučiamųjų orkestro koncertų?

– Taip, jos abi aktyviai dalyvauja mūsų orkestro gyvenime. Ateina ne tik pasiklausyti mūsų koncertų, bet ir įvertinti, kaip pasirodėme. Mano žmona nėra susijusi su muzika, ji – teisininkė. Nors kažkada juokais buvo pasižadėjusi bent trikampiu išmokti skambinti (juokiasi – aut. pastaba). Patarimų, pastabų, ką galėčiau daryti geriau, iš mamos ir žmonos išgirstu nuolat.

Dabar turime „Saulės“ įstaigoje darbo tarybą, tai žmona vis pakalba, kad su kitomis orkestrantų žmonomis joms reikėtų suburti žmonų komitetą, kuris aktyviai dalyvautų orkestro gyvenime. Pirmiausia, manau, jos sukiltų dėl to, kad jau daug metų grojame per visas šventes. Juk turime šeimas, bet vis tenka darbuotis šventiniu laikotarpiu.

– Gediminai, kur save matai/norėtum matyti, sulaukęs tėčio metų?

– Labai neatvirausiu šiuo klausimu, nes dar paskui neišsipildys, bet norėčiau būti ten, kur vis dar būčiau naudingas, sulaukčiau pripažinimo, kad galėčiau kažką kurti, plėtoti, tobulėti. Turbūt norėčiau būti ten, kur esu dabar (šypteli – aut. pastaba).

– Vitai, ko linkėtumėte sau, sūnui, orkestrui ateityje?

– Turiu tokią nerimtą nuostatą: „Kiekvienas vyras turi sulaukti... pirmos pensijos“. Tą ir bandau pasiekti. Turbūt šis palinkėjimas ir sūnui, ir orkestrui tiktų.

– Ką Jums abiem reiškia Tėvo diena, ar ją minite?

Vitas:

– Kasmet ta proga gaunu bučkį nuo Gedimino, visuomet tądien mus aplanko. Man tai – didžiausia ir geriausia dovana.

Gediminas:

– Kažko ypatingo tą dieną neorganizuojame, bet pasinaudojame proga susitikti. Man vienodai svarbi ir mamos, ir tėvo diena.

Vitas:

– Esu pasidaręs ugniakurą, kuriame per šventes užkuriu laužą. Žinau, kad ir per šią Tėvo dieną tą laužą užkursiu, pasistatysiu šalia kėdę, staliuką, užsiplikysiu puodelį kavos ir atsisėdęs ramiai lūkuriuosi. Jei užvažiuos Gediminas, ir jo lauks kėdė šalia manosios.

Ir vėjarodis Vito namuose – muzikinis, su trombonu.

Reklama

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt