Tėvas Stasys: „Žmonės dabar neramūs“

Šiauliai

Į paviršių. „Atsistoji maldoje prieš Dievą ir sukyla visas juodumas ir nebežinai, ką su juo daryti. Vieni tą išbandymą praeina ir nugali save, kiti sako: „Ne, man per sunku, aš negaliu“, – apie rekolekcijų metu kylančius jausmus pasakoja jėzuitas vienuolis Stasys Kazėnas SJ. (Au­to­rės nuo­tr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

90193

Vidinės disharmonijos iškamuotieji ramybės ir atsakymų ieško ezoterikoje, ajurvedoje, gurų išmintyse. Kiti ryžtasi tolimoms kelionėms į Rytus, tikėdamiesi ten atrasti nušvitimą. Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius, kunigas tėvas Stasys Kazėnas SJ sako, kad masiniu reiškiniu tampantys vidiniai ieškojimai tėra Dievo trūkumo požymis. Bažnyčioje daugiau nei penkiolika metų vyksta rekolekcijos, padedančios atrasti ryšį su kūrėju ir su pačiu savimi.

– Rekolekcijos, lot. re-colligo, reiškia atrasti iš naujo. Atrasti ką?

– Tai, ką seniai žinojai ir užmiršai. Šiuo atveju – santykį su Dievu, prisimenant, kad jis yra mūsų kūrėjas, kad jis mums davė gyvenimo tikslus. Rekolekcijose iš naujo atrandame atsakymus į klausimus: kam aš gyvenu, ko ieškau, ko trokštu širdies gelmėje.

– Jėzuitiškų rekolekcijų pradininkas – Šv. Ignacas Lojola, XVI a. įkūręs jėzuitų ordiną. Vis tik rekolekcijos egzistavo kur kas seniau.

– Dievo troškimas ir ieškojimas buvo nuo amžių. Rekolekcijas turi ir pranciškonai, ir dominikonai, ir karmelitai, ir t. t. Tik priėjimas kitoks. I. Lojola kviečia permąstyti Kristaus gyvenimą, žvelgiant į asmenines patirtis.

I. Lojola buvo riteris ir savo patirtis pradėjo sekti po to, kai buvo sužeistas mūšyje. Jis ilgai sirgo, daug skaitė ir pastebėjo, kad, gilinantis į riterių romanus ir Šv. Pranciškaus arba Šv. Dominyko gyvenimus, apima visiškai skirtingos svajonės ir nuotaikos. Kai svajodavo, ką darys dėl Dievo – kaip darė
Šv. Pranciškus ir Šv. Dominykas – ateidavo ramybė, geras buvimas su savimi. Kai galvodavo apie riterišką gyvenimą ir savo širdies damą, pajusdavo tuštybę. Jis suprato, kad yra geroji ir blogoji dvasios.

Pasveikęs I. Lojola nukeliavo į benediktinų Montserato vienuolyną. Vėliau netoli Manresos miesto užsidarė pusmečiui į olą. Išeidavo tik patarnauti ligoniams, visą likusį laiką meldėsi. Būdamas oloje surašė visas savo patirtis ir susistemino trisdešimties dienų rekolekcijas, per kurias žmogus tyloje permąsto, ką patyrė ir ką Dievas dėl jo padarė.

– Trisdešimt dienų maldoje ir tyloje – šiuolaikiniam žmogui būtų sunku tokį ilgą laiką atitrūkti nuo įprasto gyvenimo.

– Taip, dėl to I. Lojolos rekolekcijos buvo pertvarkytos, modifikuotos. Dabar, pavyzdžiui, vyksta trijų dienų arba savaitės rekolekcijos. Lietuvoje labiausiai žinomos rekolekcijos „Eik į savo kambarėlį“. Jų metu žmogus kiekvieną dieną namuose meldžiasi pagal tam tikrą temą ir vieną kartą per savaitę ateina pasidalyti savo išgyvenimais į grupę. Temos sudėliotos taip, kad per maždaug šešis mėnesius žmogus praeina visą trisdešimties dienų I. Lojolos rekolekcijų kursą.

-sz27851.jpg

– Kaip skamba, kaip atrodo tas pasidalijimas?

– Visi susirenka, susėda į ratą ir pasidalija tuo, ką išgyveno, ką patyrė maldos metu. Kas juos prakalbino. Nereikia kalbėti apie kiekvieną savaitės dieną – užtenka keliais sakiniais apibūdinti vieną momentą, kuomet jauteisi labiausiai paliestas. Žinoma, gyvenime būna ir labai sunkių išgyvenimų, kurių nesinori pasakoti grupei. Tuomet galima paprašyti asmeninio palydėjimo, individualaus pokalbio ir akis į akį pasikalbėti apie tai, kas neramina. Gauni padrąsinimą – Dievas išves.

– O jei neturi kuo pasidalyti: meldeisi kiekvieną dieną, bet nieko neįvyko, niekas tave nepalietė.

– Būna ir taip. Arba žmonės vaikščioja po kambarį, mato ant stalo padėtą knygą, žino, kad reikia pasimelsti, bet nepajėgia. Arba nueina melstis ir užmiega.

Iš lankančiųjų „kambarėlį“ visada atkrenta maždaug trečdalis ir tai yra normalu. Kai pradedi gilintis pirmiausia pamatai, kad galvoji apie save geriau negu yra iš tiesų. Atsistoji maldoje prieš Dievą ir sukyla visas juodumas ir nebežinai, ką su juo daryti. Vieni tą išbandymą praeina ir nugali save, kiti sako: „Ne, man per sunku, aš negaliu“. Visi mes turime juodąją pusę, kurią reikia nutrinti ir atiduoti Dievui. Bet žmogus ne visada pajėgia tai padaryti.

liudijimai.jpg

– Rekolekcijose dalyvauja ne tik pasauliečiai, bet ir kunigai?

– O būna, kad ir tie, ir tie. Netgi geriau, kai rekolekcijose yra ir jėzuitų, ir pasauliečių, ir ne šeimoje gyvenančiųjų – kuo įvairesnė publika, tuo daugiau skirtingų patirčių.

Man, kaip kunigui, yra naudinga ateiti į rekolekcijas ir pamatyti, kad pasaulietis žmogus daugiau ir nuoširdžiau už mane meldžiasi. Vadinasi, apsileidau (šypsosi). Atsimenu, kartą teko rekolekcijose dalyvauti su vienu vyruku – mūsų maldos valandos sutapo. Žinodavau, kad ateisiu į koplyčią ir jau rasiu jį klūpintį, besimeldžiantį arba jis ateis tuo pačiu metu. Gera matyti, kad kitas tą patį daro geriau, tuomet galvoji – nenusileisiu (šypsosi).

– Ar labai stiprus turi būti tikėjimas, kad galėtumei dalyvauti rekolekcijose?

– Rekolekcijos – tai proga auginti tikėjimą, bręsti jame. Tikėjimas nebūtinai turi būti stiprus, svarbiausia – nuoširdus troškimas ieškoti Dievo. Ir noras atsigaivinti, dar kartą atrasti, kas iš tikrųjų esi.

– Ramybės, savojo „Aš“ paieškos – šiek tiek primena dabar tokius populiarius rytietiškomis religijomis grįstus užsiėmimus.

– Pažįstu žmogų, kuris tris–keturis metus skraidė į brangiai kainuojančias meditacijas. Praėjusiais metais sudalyvavo rekolekcijose, nustebo, kad čia „stipriau“. Šįmet vėl sudalyvavo – daugiau niekur nebeskrenda, nebereikia. Mes galime kalbėti apie ramybę, apie harmoniją, bet jeigu nėra santykio tarp kūrėjo ir kūrinio, gali medituoti kiek tik nori. Visų pirma, reikia sutvarkyti šį santykį – tuomet išsispręs dauguma klausimų. Rekolekcijose iš naujo atrandame, kad žmogus yra sukurtas Dievo ir yra jo mylimas. Dievas perneša žmogų per visas nuodėmes, jam atleisdamas ir duodamas įrankius kovoti su pagundomis, kviesdamas į amžinąjį gyvenimą pas save. Ir kai žmogus tai priima, jaučiasi daug ramesnis, daug saugesnis.

– Kodėl vidinės paieškos šiuo metu „ant bangos“?

– Tai yra Dievo ieškojimo arba Dievo trūkumo išraiška. Žmonės dabar neramūs, nes yra pametę gyvenimo prasmę. Ieškant dažnai atsigręžiama į Rytų religijas – šiuo atveju aš nesakysiu nieko, tik pacituosiu Tėvą Stanislovą, kuris vieno pamokslo metu sakė: „Mes esame europiečiai. Kam mums atsakymų į savo klausimus ieškoti Azijoje?“ Juo labiau, kad tokie skirtingi mūsų matymai, gyvenimo suvokimai ir dažniausiai mūsų net nepasiekia autentiškos rytų religijos – tik tam tikros šakos, atskilusios nuo pagrindinio mokymo ir bandančios užpildyti tuštumą. Kažkas per tai dažnai kuria sau piniginę naudą arba tenkina ego – juk manęs visi klauso, esu autoritetas. Ignaciškose rekolekcijose kiekvienos maldos metu sakoma, kad karštai prašytumei Dievo to, ko trokšti, o ne to, ką mokytojas ar rekolekcijų vedėjas tau liepia. O koks dažniausiai būna giliausias žmogaus troškimas? Būti laimingu. Būti priimtu, suprastu, išgirstu, galėti įprasminti savo gyvenimą. Ir tai, ko labiausiai trokšti, dažniausiai yra Dievo valia tau.

-sz27850.jpg

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt