Tautodailininkė Valija Šurnaitė: rišant sodus svarbu būti geros nuotaikos

Šiauliai

Tautodailininkė Valija Šurnaitė. Šiemet ji planuoja surengti jubiliejinę parodą.

Erika ŠivickaitėŠaltinis: Etaplius.lt

171546

Vilniaus etninės kultūros centro pastangomis šiaudų sodų rišimo tradicija prieš keletą metų buvo įtraukta į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Turbūt ne veltui mūsų šalyje ši tradicija yra puoselėjama, nes anksčiau šiaudas lietuvį lydėdavo nuo jo užuomazgos iki paskutinio šviesos spindulio šioje žemėje. Puoselėjant senąją lietuvių kultūrą šiemet Joniškio rajono savivaldybės kultūros ir meno taryba nusprendė siūlyti rajono tarybai skirti savivaldybės stipendiją joniškietei tautodailininkei Valijai Šurnaitei, kuri daugiau nei dešimtmetį riša šiaudinius sodus ir tiki, kad jie į namus atneša laimę.

Foto galerija:

Iš vaikystės mena šiaudo blizgesį

Joniškietė V. Šurnaitė – ne naujokė sodų rišėjų gretose. „Jeigu kalbėsime apie kūrybos intensyvumą, viskas prasidėjo dar paauglystėje. Gyvenome Pavirčiuvės kaime. Kai tėtis dalgiu pripjovęs parnešdavo ryšulį javų, ilgokai darbuodavomės, kol juos sutvarkydavome, kad jie tiktų darbeliams. Per šiaudus pervėrę lininį siūlą kampuose surišdavome dvigubą  mazgą. Taip rišome savo „sodus‘‘ ir žvaigždes. Šiaudų blizgesys ir švelnumas viliojo kurti“, – apie kūrybinės veiklos pradžią pasakoja tautodailininkė.

Lūžis kūrybinėje veikloje įvyko tada, kai joniškietė, lankydamasi vienoje iš sostinėje vykusių parodų, pamatė šiaudinius sodus. Anot jos, parodos eksponatai ją užbūrė ir jų burtai iki šiol neišsisklaidė. Kaip dabar pamena, šiaudiniai sodai, lėlės, žvaigždutės ir kiti gaminiai atrodė nuostabiai. Atmintyje įsirėžęs tautodailininkų kūrinių vaizdas paskatino Valiją sukurti tai, kas parodoje buvo matyta, tačiau įgyvendinti tikslui pritrūko įgūdžių. Kaip tik tuo metu V. Šurnaitės sesuo Zita Vaitkevičienė dirbo mokytoja Bubių pagrindinėje mokykloje (Šiaulių r.) ir jos kolegė mokytoja Aldona Teišerskienė vadovavo būreliui, kur vaikai mokėsi kurti rankdarbius iš šiaudų.

Moteris nieko nelaukusi pasinaudojo galimybe patobulinti savo turimas žinias ir apsilankė, kaip pati sako, pas pirmąją savo mokytoją. Sukaupusi dvidešimtmetę sodų rišimo patirtį, A. Teišerskienė mielai sutiko pamokyti Valiją sodų rišimo technikos subtilybių, kurias perėmė iš liaudies meno puoselėtojos, Bubių mokyklos įkūrėjo grafo Dimitrijaus Zubovo anūkės Julijos Daniliauskienės (1926-2009). Ji pamena, kaip kartą užsuko į Joniškio rajono savivaldybės viešąją biblioteką ieškoti mokomosios literatūros, kaip kurti sodus. „Pamenu, kad man labai pagelbėjo bibliotekininkės ir pasiūlė perskaityti knygą „Šiaudinukai“. Gilinau turimas žinias ir šios knygos pagalba“, – šypsosi moteris.

Tuo joniškietė neapsiribojo ir toliau gilinosi į sodų rišimo meną. Dalyvavo Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorės ir tautodailininkės Marijos Liugienės organizuojamuose mokymuose, kuriems pasibaigus Vilniuje buvo surengta mokymuose dalyvavusių tautodailininkų darbų paroda. Joje puikavosi ir Joniškio rajono gyventojos rankų darbo kūrinys – šiaudinis sodas.

Etapą, kada pašnekovė pradėjo rimtai užsiimti kūryba, galima pavadinti jos vaikystės prisiminimų įgyvendinimo etapu. Ji pradėjo kurti tai, ką vaikystėje buvo išbandžiusi.  

,,Visada reikia amatą turėti“

„Šiuose tėčio žodžiuose glūdi gili prasmė ir per ilgus metus sukaupta patirtis“, – sako V. Šurnaitė. Būdama tautodailininke, ji daug laiko skyrė tekstilės gaminiams, tačiau nepamiršo ir pomėgio rišti sodus. Anot pašnekovės, buvo laikas, kada ji neturėjo darbo, o gyventi reikėjo. Tuo metu ji prisiminė savo tėčio žodžius ir panoro įgyti tautinio paveldo produktų sertifikatą. Įgijo kaip tik tuo metu, kada šalyje prasidėjo masinis Amatų centrų steigimas. Kad galėtum vesti mokymus, būtina turėti tautodailininko kvalifikaciją pagrindžiantį dokumentą.

2012 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sertifikatas patvirtino, kad joniškietės kuriami gaminiai iš šiaudų atitinka Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų sertifikavimo reikalavimus, o po metų jau suteiktas tradicinių amatų meistro sertifikatas. Būdama sertifikuota tautodailininke, V. Šurnaitė pradėjo vesti edukacijas kaimo bendruomenėms, tam tikroms socialinėms grupėms. Ji pamena, kad įgytas amatas jai pravertė kasdieniniame darbe. „Kuomet dirbau viešojoje įstaigoje Joniškio psichikos sveikatos centre socialine darbuotoja užimtumui, mokiau centro lankytojus rišti sodus, šiaudinius eglutės žaisliukus. Tie, kurie norėjo išmokti rišti sodus, greit perprato šio darbo specifiką. Vieni savo sukurtus darbus parsinešdavo namo, kiti juos padovanojo įstaigai, - sako V. Šurnaitė.

Sodai – kosminės energijos laidininkai

Žiemą jos rankose gimsta sudėtingos kompozicijos, o vasaros prabėga braidant po pievas ir auginant, ruošiant žaliavą kitiems metams. Veiklos tautodailininkei netrūksta ištisus metus. Kaip ji pati sako, sunkiausias darbas – ne sodo rišimas, o medžiagos paruošimas. Šiais laikais, atrodo, šiaudai – nelabai reikalinga medžiaga, tačiau jie Valijai labai reikalingi. Anot jos, ne iš visų šiaudų gimsta meno kūriniai. Mamos sodyboje ji augina kvietrugius, nes pasak sodų rišėjos, tai geriausia žaliava sodams kurti. Šalia kvietrugių moteris pasėjo smilgų, liaudyje vadinamų ,„zuikio ašarėlių“. Norintiems pradėti rišti sodus, joniškietė nerekomenduoja jų kūrimui naudoti miežių, nes tai trapus, trumpas šiaudas. Svarbu kuo rečiau sėti būsimą žaliavą sodams, o užaugusius javus laiku nukirpti ir išdžiovinti.

V. Šurnaitė šypsodamasi sako, kad norint sukurti gražų sodą, būtina gera nuotaika ir kantrybė. Būdamas piktas nieko gero nesukursi. „Sodo vėrimas yra kūrybinis procesas, teikiantis džiaugsmo ir reikalaujantis kantrybės. Tikrasis tradicinis sodas yra piramidės formos. Jis simbolizuoja dangų. Prie viršutinės piramidės jungiamas apverstos piramidės formos sodas simbolizuoja žemę, o besisupantys paukščiai - jungtis tarp dangaus ir žemės. Piramidės įvairiose kultūrose turi ypatingą energetinę galią. Teigiama, kad per viršutinę piramidę, kuri yra smaigaliu į viršų, į sodą atiteka kosminė arba dieviška energija, o per apatinę, kuri yra smaigaliu žemyn – šioji energija paskleidžiama kambaryje, žmonėms. Todėl sodai kabinti virš stalo, prie kurio tris kartus per dieną rinkdavosi visa šeima. Sodai puošiami javų varpomis, angeliukais, snaigėmis, paukščiais, girliandomis, įvairiomis figūromis, kaišomi džiovintais augalais. Šiaudinių sodų forma yra sakrali. Į namus reikia įsileisti tikrą šiaudą, nes jis mūsų kultūroje yra labai reikšmingas“, – mintimis apie sodų reikšmę dalijasi V. Šurnaitė.

Rišti sodą nėra paprasta. Tam prireikia laiko ir kantrybės. „Subrendusių javų šiaudai būna gražiai pageltę. Nukirptus kviečių, kvietrugių ar rugių šiaudus stengiuosi sutvarkyti, kol jie yra drėgni, nes tada karpomi šiaudai nelūžinėja. Visą javo stiebą (žemiau, virš narelių) sukarpau žirklėmis, nuvalau šiaudą, numaunu jo lapus. Sukarpytus šiaudus suskirstau pagal storį ir ilgį, išdžiovinu, dedu į dėžutes. Tvarkingai ir sausai laikomi šiaudai ilgai išlieka kokybiški. Ruošiantis gamintini meno kūrinius iš šiaudų, pasiimu reikiamo storio ir ilgio šiaudus, juos mirkau vandenyje. Kuo storesnis šiaudas, tuo ilgiau mirksta, todėl kartais šiaudus į vandenį pamerkiu iš vakaro. Kai šiaudai suminkštėja, kiekvieną matuoju, o tada sukarpau reikiamo ilgio šiaudelius, juos išdžiovinu. Darant įvairius darbelius reikalingi skirtingo ilgio šiaudeliai. Minkštesnius šiaudus perskeliu pusiau ir išlyginu. Iš lygintų šiaudelių darau paukščius“, – apie daug kruopštumo reikalaujantį darbą pasakoja pašnekovė.

Sertifikuota tautodailininkė prisipažįsta, kad nemėgsta kurti rekordinio dydžio sodų. Jai mielesni mažesni arba vidutinio dydžio šiaudiniai gaminiai. Juos patogiau transportuoti, eksponuoti parodose ir jie ne taip greitai lūžta. Kiek per dešimtmetį sukurta gaminių iš šiaudų – neskaičiuota, tačiau spėjama, kad jų bus apie šimtą. Didžioji darbų dalis – padovanota. Šiuo metu Valijos namus puošia 10 šiaudinių sodų.

Savivaldybės stipendiją siūloma skirti pirmą kartą

Nors Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus narė V. Šurnaitė jau dešimtmetį gaivina senąją lietuvių kultūros tradiciją, tačiau tik šiemet išdrįso pateikti paraišką dėl Joniškio rajono savivaldybės stipendijos kultūros ir meno kūrėjams skyrimo. Savivaldybės kultūros ir meno taryba rekomenduos Joniškio rajono savivaldybės tarybai skirti 1000 eurų savivaldybės stipendiją už individualios programos-jubiliejinės parodos „Šešiasdešimt žingsnių“ įgyvendinimą. Šiemet tautodailininkė minės savo asmeninį jubiliejų ir ta proga planuoja Joniškio istorijos ir kultūros muziejuje surengti savo darbų parodą. Taip pat ji neatsisako sudalyvauti Joniškio miesto dienos šventės renginiuose ir savo darbais papuošti vienos iš miesto įstaigų langus.

V. Šurnaitės biografijoje daug įvairių apdovanojimų, padėkos raštų, skirtų už etnokultūros tradicijų puoselėjimą, savanorišką pagalbą ir glaudų bendradarbiavimą su Joniškio rajono įstaigomis, Per visą laikotarpį dalyvauta įvairiose tarptautinėse ir respublikinėse parodose.

Nors šiuo metu šalyje vis dar galioja visuotinis karantinas, tačiau jis netrukdo Valijai kurti. Mums kalbantis telefonu, ji prisipažino, kad ir dabar, turėdama laiko, ji riša sodus. Šioji veikla jai teikia ramybę ir poilsį, o sukurtas meno kūrinys atneša, tikėtina, į namus laimę ir džiugina akį.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt