Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt
Praėjusių tūkstantmečių mados
„Šis vyras – sėlis, o ši mergina – V–VIII a. žemaitė“, – ant scenos tarytum ant podiumo vaikščiojančius modelius rankos mostais pristatė archeologė dr. Daiva Steponavičienė, daugeliui žinoma kaip dainininkė Rugiaveidė.
12 kostiumų, atspindinčių praėjusių tūkstantmečių madas, archeologė rekonstravo pati. Daugiausia kostiumų – iš Šiaurės ir Vakarų Lietuvos, todėl scenoje pasirodė ne tik sėliai, žemaičiai, bet ir kuršiai, žiemgaliai. „Tai, ką matote, yra išeiginiai rūbai. Jais vilkėdami žmonės sunkių darbų nedirbdavo. Pasipuošę išeiginiais rūbais jie eidavo į šventes, apeigas, tuokėsi, lenkėsi saulei ir būdavo išlydimi į kitą, gražesnį pasaulį“, – sakė archeologė.
Gimtąjį kraštą išduodavo prijuostė
Po D. Steponavičienės kolekcijos – šuolis į XIX–XX a. pr. Šiuo laikotarpiu skirtinguose Lietuvos etnografiniuose regionuose vyravo skirtingos rūbų mados.
Pavyzdžiui, Aukštaitijoje – sutartinių ir ežerų, linų ir alaus krašte – kiekviena mergina ir moteris puošdavosi lininėmis baltomis prijuostėmis su įaustais raudonų arba raudonų ir mėlynų žičkų siūlais. Suvalkietės, gyvenusios derlingose žemėse, atvirkščiai – nešiojo ryškias, spalvingas, sudėtingais augaliniais arba geometriniais raštais išdabintas prijuostes.
Žemaites galėdavai pažinti iš raudona spalva margintų, išilgai dryžuotų prijuosčių. Mažosios Lietuvos krašto merginas ir moteris išduodavo šilkinės palyginti tamsių spalvų prijuostės ir virš jų nešiojamas delmonas, atstojęs kišenėlę. Na o dzūkės, gyvenusios nederlingame, smėlėtame krašte, savo kuklią kasdienybę kompensuodavo darbštumu: jų prijuostės būdavo kruopščiai siuvinėtos, puoštos rankų darbo nėriniais.
Folkloro ansamblių nariai tapo modeliais
Skyrėsi ne tik prijuostės, bet ir kitos moterų tautinių kostiumų dalys: liemenė, sijonas, galvos apdangalas, papuošalai. Tas pats principas galiojo ir lietuvių vyrų XIX–XX a. pr. aprangai. Jeigu suvalkiečių kostiumuose dominuodavo šviesios spalvos, Mažojoje Lietuvoje gyvenę vyrai išsiskirdavo tamsiais drabužiais. Be to, jie mūvėdavo ne tik ilgas, bet ir trumpas kelnes, prie kurių derindavo margas kojines ir pusbačius. Aukštaičiai sermėgas juosdavosi plačiomis ryškiaspalvėmis pintinėmis tik jiems vieniems būdingomis juostomis, o žemaičiai tikrais vyrais tapdavo įsigiję diržus su kaltinėmis sagtimis.
Šias ir kitas XIX–XX a. pr. madų tendencijas ant scenos pristatė folkloro ansamblių nariai: „Verpeta“ iš Kaišiadorių pademonstravo dzūkišką kruopštumą, „Raskila“ iš Panevėžio – aukštaičių subtilumą, „Gondinga“ iš Plungės – žemaičių raudonumą, „Nova“ iš Šakių – suvalkiečių puošnumą, o „Ramytė“ iš Šilutės – Mažosios Lietuvos išskirtinumą.
Tikslas – tautinio drabužio detalės kasdienėje aprangoje
Organizuodama kolekcijų pristatymą, A. Brijūnienė žvelgė ne tik į praeitį, bet ir į dabartį. Tad renginio pabaigoje buvo pademonstruotos dvi kolekcijos, kuriose derėjo etnografiniai, tautiniai elementai ir modernumas. Pirmąją kolekciją sukūrė „Juostės“ įkūrėja Justė Lipinskienė. Antrąją specialiai šiam renginiui padovanojo iš Šiaulių kilusi dizainerė Diana Nevedomskytė.
„Įsigyti tautinį kostiumą gali ne kiekvienas – jis brangus, unikalus, rankų darbo. Be to, ne visiems patiktų jį dėvėti. Todėl norėjosi parodyti šiauliečiams ir miesto svečiams, kad tautinio kostiumo detales galime pritaikyti savo kasdieniame drabužyje“, – sakė A. Brijūnienė.
Daugiau: nacionalinė kolekcija
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
