Tautinis kostiumas atgimsta kas 30 metų

Šiauliai

Ro­lan­do Pa­ra­fi­na­vi­čiaus nuo­tr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

14654

„Kiekvienas tautinis atgimimas, tautos, žmonių susidomėjimas savo praeitimi kartojasi. Kitais metais švęsime savo valstybės šimtmetį, o šįmet galvojame apie tautinį kostiumą. Maždaug prieš 100 metų mūsų valstybėje vyko panašūs procesai“, – sako Sigita Milvidienė, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja. Su ja kalbamės apie tautinio kostiumo raidą, jo pasikeitimus ir norą puoštis artimu, savu žemaitės kostiumu.

Tendencija – rinkti moteriškus drabužius

– Kada ir dėl kokių priežasčių pradėta domėtis lietuvių tautiniu kostiumu?

– Praėjusio šimtmečio pradžioje susidomėjimas lietuviškomis tradicijomis, lietuvių kalba kilo aukštuomenės sluoksniuose, nes kaip tik tuo metu, XX a. 2 deš. pab. – 3 deš. prad., dar daugelyje dvarininkų šeimų namuose kalbėjo lenkiškai. Inteligentija, šviesuomenė ragino kalbėti lietuviškai.

Turime labai gerą pavyzdį. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomos fotografijos, kuriose Šatrijos Ragana pasipuošusi tautiniais rūbais, bet namuose rašytoja kalbėjo lenkiškai, o lietuviškai išmoko Povilo Višinskio ir kitų savo bičiulių paskatinta. Pamažu ir kiti žmonės susidomėjo tautiniu kostiumu. Labai didelį darbą tuo metu padarė muziejininkai, kraštotyrininkai. Šiaulių kraštotyros draugija ir 1923 m.
įkurtas „Aušros“ muziejus daug dirbo komplektuojant rinkinius, renkant ne tik buities daiktus, bet ir senovinius rūbus, audinius. Tik vyravo tendencija rinkti moteriškus drabužius, dėl ko šiais laikais nelabai džiaugiamės, mat vyriškų rūbų muziejuose yra labai mažai.

t-n828.jpg

Atgimsta kas 30 metų

– Ar galima išskirti tautinio kostiumo raidos etapus? Kaip jis kito?

– Galimas sąlyginis suskirstymas. Pasaulio kontekste tautinis kostiumas kažkokį atgimimą ar kaitą išgyvena maždaug kas 30 metų – keičiasi kartos, supratimas, ateina nauji mokslininkai, išleidžia naujas knygas, atsiranda naujos kasdienės mados tendencijos. Mūsų atveju ilgesnį laikotarpį, apie 50 metų po karo, lėmė okupacija.

Lietuvių tautinis kostiumas – tai lietuvių valstiečių XIX a. pab. – XX a. prad. šventadieninis kostiumas. Nuo jo ir atsispiriama, jis laikomas etalonu. Lietuviai nebuvo labai neturtingi, kad turėtų tik vieną išeiginį kostiumą. Priešingai – turėjo po kelis sijonus ar liemenes, juos komplektuodavo skirtingai, šį tą atnaujindavo, kai ką palikdavo seną. Tais laikais galėdavai sutikti moterį, dėvinčią mamos austą sijoną, o liemenė – iš pirktinės medžiagos.

Kitas etapas galėtų būti XX a. 2–4 deš. Šviesuomenės iniciatyva bandyta atgaivinti tautinį kostiumą, bet jis jau buvo šiek tiek stilizuotas, modernintas, dažniausiai pačių žmonių nuožiūra. Pamažu, tautinis kostiumas pradėtas vertinti ne tik muziejininkų, bet ir mokslininkų. Po karo atsigaunama 6 deš., kai pradedamos rengti dainų šventės, stilizavimo imasi kiti žmonės.

Dabartinis atgimimas prasidėjo anksčiau negu valstybės atgimimas – maždaug nuo 1980 m. Labai ryškiai paplito folkloro judėjimas, imta domėtis tautiniu kostiumu, kreipiamasi į tyrinėtojus. Dar ir dabar prisimenu daugybę tyrinėtojos Teresės Jurkuvienės ištartų frazių. Ji sakė, kad baisiausia klaida yra sumaišyti skirtingų regionų tautinių kostiumų dalis. Arba – tik viena iš dešimties žemaičių juosėsi juostą. Juk galvojome, kad žemaitės visiškai juostų nedėvėdavo, nes jų prijuostės ir taip ryškios. Bet yra Žemaitijos pakraščių, kuriuose ryški kitų regionų įtaka.

poz99-vi.jpg

Tarpukariu – noras stilizuoti

– Kuo skyrėsi XIX a. pab. tautinis kostiumas nuo atkurto tarpukariu?

– Tarpukariu valstiečių kostiumas tapo madingu mieste. Inteligentija, ypač įvairūs moterų klubai susidomėjo lietuvių tautiniu kostiumu, norėjo juo apsirengti per šventes. Tačiau jis buvo interpretuojamas naujai. Lietuviai vyrai dažnai vilkėjo paprastą (miestietišką) kostiumą, tačiau kaip tik tuo metu pradėjo puoštis austais raštuotais kaklaraiščiais.

Senosiose fotografijose pastebime, kad ne visos merginos vilkėjo liemenes, kas valstiečio buityje buvo būtina. Gal tik šieno galėjai eiti grėbti be liemenės, bet šventą dieną būtinai turėjai ją apsivilkti.

Pastebima tendencija maišyti įvairių regionų tautinių drabužių detales, pavyzdžiui, Šatrijos Raganos galvos apdangalas buvo toks, koks rašytojai patiko, sijonas – iš pirktinės medžiagos, nes jau buvo tokia mada, liemenė pasiūta iš tokios pat medžiagos kaip ir sijonas (pagal modernią tradiciją), sijono ir liemenės pasiuvime galime įžiūrėti žemaitiškų bruožų, bet prijuostė – dzūkiška.

Tada galėjome pamatyti panašiai apsirengusias kelias merginas, ko tradiciniame kaime beveik nebuvo. Priešingai – kaimynei išsiaudus nepaprastai gražų sijoną, kita stengsis išsiausti dar gražesnį, ne tokį kaip jos.

zoline-2015-fot-r.jpg

Po karo – viena spalva, jokių kontrastų

– Ar noras stilizuoti tautinį kostiumą nedingo ir po karo?

– Po karo buvo išlaikomos tautinio kostiumo dalys, pilnas kostiumas: sijonas, pasijonis, liemenė, marškiniai, prijuostė, apavas (bateliai, vyžos, naginės, klumpės). Taip pat išlaikoma ornamentika. Audėjai audė juostas, meistrai raukė nagines, darė klumpes – buvo išlaikoma amato tradicija. Bet stilizuoti nesiliauta.

1955 m. išleista Mikalinos Glemžaitės knyga „Lietuvių tautiniai drabužiai“. Paskaičius galima rasti dabartiniu požiūriu visiškai absurdiškų sakinių, nekalbant apie Stalino citatas apie naciją ir pan. Ji pataria dainų švenčių dalyviams savo tautiniuose drabužiuose ir piešiniuose išryškinti kurią nors vieną spalvą – baltą, geltoną, žalią, mėlyną – ko tautiniame kostiume niekada nebuvo. Priešingai – jeigu sijonas žalias, liemenė bus raudona ar violetinė, kaip tik buvo kontrastuojama.

Tiesa, nurodoma, kad „galima įnešti ir savų pataisų“. Tai ir gelbėjo žmones, kurie nenorėjo atrodyti visiškai vienodai. Dabar pasižiūrėjus į sovietinio laikotarpio dainų, šokių ansamblių, kapelų aprangą, aiškiai matomos 1955 m. išdėstytos tendencijos.

Archeologinio kostiumo palikimas

– Kas tautiniame kostiume perimta iš archeologinio kostiumo?

– Mes nežinome, kaip iš tiesų atrodė archeologinis kostiumas, spėjama pagal tai, kaip randamuose aprangos fragmentuose išdėstytos metalinės detalės, papuošalai, skraisčių, prijuosčių apačioje buvusios žalvarinės plokštelės. Spėjama pagal išlikusius audinio fragmentus – vilnonis ar lininis siūlelis.

Kai kurios kostiumo dalys, pvz., marškiniai, yra labai archajiškos. Lyginant atkurtus baltų marškinius ir tuos, kurie yra mūsų muziejuose, matome, kad sukirpimas yra lygiai toks pat, tik laikui bėgant keitėsi puošyba ir ilgis. Archeologinio kostiumo marškiniai, tikėtina, buvo mažiau puošnūs, mažiau siuvinėtų, įaustų detalių – tai paprastos drobės marškiniai.

Marškiniai buvo ilgi, atstojo pasijonį, o pradėjus austi puošnesnius pasijonius, jie buvo trumpinami. Tai pati seniausia archeologinio kostiumo detalė, išlikusi tautiniame kostiume.

Prijuostė archeologiniame kostiume taip pat buvo svarbi. Sijonas būdavo nesusiūtas, o tik sujuostas ir surištas virvele. Kad nesimatytų sudūrimo, reikėdavo užsidėti prijuostę. Juk susegimui nenaudotos nei sagos, nei užtrauktukai.

Nuometai, nuometėliai, skaros taip pat atėjo iš labai senų laikų. Archeologai randa vytinių juostų, kurios kai kuriuose regionuose naudotos prie išeiginio kostiumo. Nors dažniau naudotos kasdienybėje, buityje norint kažką surišti, arkliui vadžias pasidaryti, bet kai kur, ypač prie vyriško kostiumo, jos naudojamos ir šiais laikais.

Nuo XIX a. vid. siūlai audiniams pradėti dažyti sintetiniais dažais, todėl spalvos paryškėjo. XX a. prad. atsirado dar ryškesnių atspalvių, pvz., suvalkietiškame kostiume – aitri salotinė ar ryškiai rožinė spalva.

lietuviai-kaimo-gyventojai.jpg

Miestiečiai – europietiškesni, valstiečiai – konservatyvesni

– Tautinis lietuvių kostiumas – valstiečio šventinė apranga. Kaip rengėsi miestiečiai ir kuo skyrėsi skirtingų sluoksnių žmonių rūbai?

– Miestiečių ir valstiečių kostiumai pirmiausia išsiskyrė audiniu. Miestiečiai rūbams audinius pirko, o kaimo gyventojai iki pat XIX a. pab. beveik 100 proc. audė namie. Tik vėliau, pvz., liemenėms, kur reikėjo nedaug audinio ir buvo galima greit pakeisti sudėvėtą dalį, pradėjo naudoti pirktinius audinius: šilką, brokatą, aksomą.

Dvare vyravo liemenuotų drabužių mada, bet ir valstietės norėjo savo liemenį pabrėžti, tik sukirpimui įtakos miestiečių rūbuose daugiau turėjo iš Europos ateinančios mados, o valstiečiai liko konservatyvesni.

XX a. prad. paplitusios medžiagos lėmė ir kirpimą, ir pasiuvimą. Daugelyje regionų liemenės šiuo laikotarpiu siuvamos iš pirktinių audinių. Atsiranda daugiau pirktų skarų, ne tik naminio audimo, papuošalų – koralas, gintaras, miestietės daugiau naudojo brangių metalų, o valstietės puošėsi tuo, ką turėjo ir kuo buvo įpratusios puoštis. Iš miesto į kaimą atkeliavo švarkelis (vietoje liemenės), kurį moterys dėvėjo šaltesniu oru. Jis taip pat buvo liemenuotas, ilgomis rankovėmis, priekyje susagstomas, dažnai puoštas brangaus aksomo detalėmis, jo kirpimas ir pasiuvimas miestietiškas.

poz857-vi.jpg

Modernėjimas negąsdina

– Per 100 metų keitėsi ir tautinis kostiumas, ir požiūris į jį. Dar ir dabar nevengiama savaip, moderniau papuošti ar pritaikyti kai kurias kostiumo detales. Tai padeda ar, priešingai, kenkia tautiniam kostiumui?

– Aš manau, kad kartais modernizmas padeda, jeigu nenuklystame į absoliučią stilizaciją. Šiais laikais išleista nemažai knygų, pasiekiami įvairūs kiti informacijos šaltiniai, todėl tikrai galime ir turime atskirti, kur yra tikrasis tautinis kostiumas, o kur tik jo detalė arba liaudiško, folklorinio stiliaus rūbas.

Tautinius rūbus, pasitikdami artėjantį valstybės šimtmetį, jau turi beveik visi Lietuvos folkloro ansambliai, liaudies šokių kolektyvai, chorai, kapelos. Norėdami įsigyti savo tautinį kostiumą, nepatingėkime kreiptis į specialistus ir pasitarti dėl jo autentiškumo ir išskirtinumo. Tautinį kostiumą galėsite dėvėti visą gyvenimą, jei vilksitės tik norėdami pasipuošti, be to, jis bus tinkamas bet kokios figūros moteriai.

Jeigu mes nerandame tinkamų progų ar neturime pakankamai lėšų įsigyti tautinį kostiumą, bet norime turėti kažką liaudiško, galime prie kasdienių rūbų ryšėti juostą, nešioti gintarinius karolius, užsisiausti languotą vilnonę skarą, ryškiaspalvę gūnią ant pečių, užsidėti ryškiaspalvę gėlėtą skarelę, pasisiūti sijoną, gal ne tokį ilgą ir ne tokį platų, bet panašaus audinio, rašto, spalvų kaip ir tautiniame kostiume – tai jau priklausys nuo mūsų žinių ir skonio.

poz872-vi.jpg

Prie širdies – žemaitiškas kostiumas

– Dėvite jau trečią tautinį kostiumą. Kaip jie keitėsi?

– Kostiumas nėra visam gyvenimui, jei jį velkiesi dažniau nei vieną kartą per metus. Mano ir gyvenimas, ir darbas, ir pomėgiai lemia, kad jį turiu dažniau apsivilkti, todėl jau svajoju apie ketvirtą. Dabar turiu žemaitišką kostiumą.

Pirmas buvo aukštaitiškas kostiumas. Mama iš skrynios ištraukė tuomečio dailės kombinato medžiagą, kuri buvo beveik tobulai aukštaitiška – raudonai žaliai languota. Ji norėjo mums su sese pasiūti klostytus sijonus, bet nepasiuvo, mes užaugom ir iš tos medžiagos aš pasisiuvau vieną klostuotą sijoną. Dabar jau taip nedaryčiau, nes žinau, kad tautinis sijonas turi būti surauktas.

Lininę prijuostę pasisiuvau ir išsisiuvinėjau raudonais žičkais, išsiaudžiau aukštaitišką juostą, marškinius pasisiuvau iš pirktinės medžiagos, o iš močiutės sesers padovanotos juodos aksominės tarpukario
suknelės pasisiuvau liemenę. Toks buvo pirmasis mano kostiumas, dabar neatitinkantis reikalavimų, bet tuo metu pedagoginio instituto ansamblyje jis buvo vienas geriausių. Kai pradėjau dirbti ir užsidirbti, įsigijau tikrą žemaitišką kostiumą, vėliau – dar vieną.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt