Aktualu![]() | Gyvenimas![]() | Pramogos![]() | + Projektai![]() | Specialiosios rubrikos![]() |
|
|
Vilnius![]() | Kaunas![]() | Klaipėda![]() | Šiauliai![]() | Panevėžys![]() | Marijampolė![]() | Telšiai![]() | Alytus![]() | Tauragė![]() | Utena![]() |
Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos nuotr.
Etaplius.ltŠaltinis: Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka
Šis leidinys buvo išleistas siekiant išreikšti pagarbą autorės tėvui ir jo giminei, o galbūt jis paskatins skaitytojus susimąstyti ir apie tautiškumo prasmę, meilę artimui, paskatins vertinti savo tėvus bei senelius. Pristatymo metu autorė atskleidė, kad nors knygą išleido dar 2024 metais, ji neplanavo jos pristatyti viešai. Visgi, nuolat jautė tarsi vidinį tėvo padrąsinimą: „Sandra, visgi, manau, kad šitą dalyką reikia daryti iki galo...“, ir galiausiai pristatymas įvyko.
Renginio metu apie pokario ryšininkus mintimis pasidalijo Tremties ir rezistencijos muziejaus vyr. muziejininkas Raimondas Matemaitis. Jis papasakojo apie pasipriešinimo kasdienybę ir sunkumus, su kuriais susidurdavo žmonės, pabrėžė, kokie svarbūs liudijimai, kurių gausu ir „Rauško Dagys“ knygoje. Ypatingai todėl, kad šiame leidinyje „išgirstame“ žmogišką, paprasto kaimo vaikino Jono Vaišvilos santykį su tikėjimu ir apie jo motyvaciją beviltiškoje kovoje prieš tuometinę sistemą, bendrystėje su būsimo Kęstučio apygardos vadu Aleksandru Mieliuliu. Apie šį asmenį vis dar yra mažai žinių, kitaip nei apie kitus buvusius vadus. Anot R. Matemaičio, šiais laikais jis būtų vadinamas „influenceriu“ (liet. nuomonės formuotoju), ir tik didžiule Jono Vaišvilos atsiminimų ir liudijimų dėka.
Sondra Vaišvilaitė taip pat pasidalijo knygoje nenugulusiu pasakojimu, kuriuo tėvas, dar būdamas gyvas, dalijosi tremtinių susitikimo su mokiniais metu, kai jį kalbino šviesios atminties Mamertina Balserytė. Jonas Vaišvila kalbėjo apie savo istoriją nuo vaikystės iki kalėjimo lageryje. Jo pasakojime pasirodo ir pusbrolis partizanas Simas Macaitis, tardymų ir kalinimų momentai, du trėmimai – tai tik dalis jo gyvenimo istorijos...
S. Vaišvilaitė teigė, kad šios knygos rašymas – tai tarsi visko paleidimas ir susitaikymas su mirusiu tėvu, tačiau taip pat ir būdas išlaikyti artumą bei ryšį su gimine. Pristatymą autorė užbaigė jautriu ir atviru savo kūrybos eilėraščiu, persmelktu prisiminimų ir patyrimų iš savo gyvenimo.