Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt
„Patekti į lėtojo laiko karalystę“, – tai, anot Vyčio Zabulėno (53 m.), rytų kovos menų meistro, Lietuvos jogos asociacijos pirmininko, sveikos gyvensenos eksperto, yra vienas svarbiausių patarimų, siekiant darnos ir sveikatos šiuolaikiniame pasaulyje. Su V. Zabulėnu kalbamės apie slaptas karatė treniruotes, lyderio vaidmenį, minčių galią, sidabrinį vandenį bei mitybos ir gyvenimo būdo dermę.
– Kaip apibūdintumėte save jaunystėje? Koks buvo požiūris į pasaulį, sveiką gyvenseną?
– Jau mokykloje skaitydavau knygas apie sveikatą, turėjau visą bibliotekėlę. Buvau penkių būrelių vadas, išsiskyriau iš kitų, vaikščiodavau be uniformos. Iš visų dalykų turėdavau penketus, o iš drausmės – dvejetą. Nepaklusau bendrai tvarkai. Net auklėtoja buvo sakiusi: „Viskas su tavimi gerai, tu tik venk kraštutinumų.“ Dar buvau perskaitęs, kad keistuoliai puošia pasaulį. Man sakė, kad esu keistas. Bet tai – kaip komplimentas, dėl to nekompleksavau.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado kovos menai?
– Mokykloje mane buvo primušę chuliganai. Tėvo neturėjau, o mama sakė, kad niekuo negali padėti. Tada ėjau ieškoti pagalbos, kas mane užstotų: pasakiau kai kam iš mokyklos, bet niekas negynė – tai buvo mano problema, o aš buvau 6 ar 7 klasėje. Jaučiausi visiškai bejėgis. Ėmiau lankyti boksą, karatė ir niekam nesakiau.
Trejus metus niekas apie tai nežinojo. Kai buvau 10 ar 11 klasėje, mes treniravomės mokyklos gimnastikos salėje, o iš balkono mus pamatė vienas mokinys ir pasakė visai mokyklai. Karatė žinios man buvo didžioji paslaptis ir aš turėjau galimybę prie jos prisiliesti. Tai nebuvo tik kovos menas, tai buvo mistinis kelias, tad ir toliau niekam nesakiau.
– Kuo ypatinga karatė ir jogos siūloma filosofija?
– Karatė – tai būdas kitokiai sąmonės būsenai pasiekti, perėjimas iš žvėries sąmonės į aukštesnę. Joga taip pat yra kelias į kitą sąmonės lygį. Užsiimdamas karatė turi nugalėti, perlipti save, o joga kaip tik skatina daryti tiek, kiek gali. Kol esi jaunas, nori save nugalėti ir tarsi Feniksas kilti iš pelenų, atgimti ir pasiekti naują sąmonės būseną: iš pradžių per „negaliu“, o po to dėsningai užsiimti joga. Vienas karatė meistras yra pasakęs, kad užsiimti karatė ir neprieiti iki jogos, nepasisemti tų žinių – veltui užsiiminėti karatė. Įsitikinau tuo pats.
– Ar daug sportuojate?
– Renkuosi įvairius užsiėmimus, nors anksčiau vien karatė užsiiminėdavau po 8–9 val. per dieną. Nežaisdavau nei futbolo, nei krepšinio – būdavo gaila laiko. Įvairovę lėmė perskaityta Polio Brego mintis: jei nori būti sveikas – nesvarbu kuo užsiimi. Vieną dieną plaukioji baidare, kitą gali pasivaikščioti, dar kitą – pažaisti krepšinį. O aš galvojau: „Na, kokius čia patarimus duoda tas Polis Bregas... Taigi aš užsiimu karatė ir tai matau, kad esu netobulas, o dar čia plaukioti, važinėti dviračiu…“ Mąsčiau taip fanatiškai. Bet jis kalbėjo būtent apie sveikatą.
– Treniruojate jaunimą. Koks yra darbas su jais? Kaip paveikti šiuolaikinį jaunimą?
– Pirmiausia jiems turi būti autoritetas. Pastovi ant rankų, padarai daugiau atsispaudimų, špagatą, o jie nieko nepadaro. Tai jie yra senukai ir diedukai, nes nepasilenkia, o aš pasilenkiu, jie neatsistoja – aš atsistoju ir pan. Arba, rodydamas judesius, 5–6 paauglius numeti ant žemės. Taip išsikovoji tarsi „alfa patino“ poziciją, tampi lyderiu. Turi tapti ir formaliuoju lyderiu, nes esi pedagogas, ir neformaliuoju lyderiu. Tuomet visi tavęs klauso. Jei pats neparodysi pavyzdžio, niekas neklausys.
– Jūs taip pat vedate įvairias paskaitas, seminarus. Tai noras perduoti savo žinias kitiems ar skatinti rinktis sveiką gyvenseną?
– O kas, jeigu ne mes? Mokytojai, tėvai to neišmoko, reikia, kad kažkas tai padarytų. Man patinka, kad atėjusiems iš įvairių būrelių vaikams suteikiu bazinių žinių. Laikausi dar vienos taisyklės. Jei sutinku žmogų – vyresnį ar jaunesnį – ir jis man parodo, argumentuoja geresnį metodą, iškart perimu jo žinias. Esu atviras pokyčiams, jaučiu nuolatinį tikrojo mokytojo ir tobulėjimo alkį. Atiduodamas kitiems, tarsi atlaisvini vietą naujoms žinioms ir mokydamas tobulėji pats. Mokytojui iš pašaukimo kontaktas su mokiniais yra kaip aktoriui scena. Gali negauti pinigų, bet negali nemokyti.
– Šiuolaikinis pasaulis yra greitai kintantis, daug skubėjimo, streso. Kokios turėtų būti mūsų mintys, maistas, sportas, kad būtume laimingi, sveiki? Kuo vadovaujatės pats?
– Pirmoji taisyklė, kurios stengiuosi laikytis, – patekti į lėtojo laiko karalystę. Jogos užsiėmimai sustabdo žmogaus kūno, psichinę inerciją. Žmonės į užsiėmimus ateina „užsukti“ tarsi vaikystės žaislai – vilkiukai. Po pusantros valandos techniško užsiėmimo tas „vilkiukas“ nukrenta, jie pamato, kad nereikia bėgti, nes tai kaip tik atima energiją, o kai tu nesisuki – gauni jėgų. Taigi sveikata gyvena lėtajame laike. Apie mitybą: valgykite taip, kaip valgydavo prieš 50 metų. Būsite sveiki kaip ridikai.
Jei sportuojama dėl aukštų rezultatų, tai yra savęs žalojimas. Kuo didesni sportiniai pasiekimai, tuo didesnis ligonis. O atlikdamas kūno kultūrą, tu nesižaloji, sportuoji dėl sveikatos. Taigi jei užsiimate sportu kaip kūno kultūra, tai yra gerai, jei siekiate rezultatų – blogai.
– Atskleiskite, kokia yra sveikatos paslaptis?
– Tai yra galvoje – žinios apie sveikatą, gamtos dėsnių pažinimas. Reikia eiti ne prieš gamtos dėsnius, bet kartu. Su jais nepakovosi – anksčiau ar vėliau viskas grįš bumerangu. Kitas dalykas – tikėjimas, motyvacija. Svarbus yra charakteris, tai, kiek įdedi pastangų, kaip atkakliai kažką darai. Turi būti ta vadinamoji ugnis ir žinios.
O už savo stiprų imunitetą dėkoju sidabriniam vandeniui – jis tiesiog neleidžia man vartoti vaistų. Prieš keletą metų, keliaudamas po Indiją, susižavėjau žinia, kad Gangos upė – stebuklinga. Indijos gyventojai garbina savo upę, apsaugančią nuo ligų, sausros ir bado. Deklaruojama stebuklo priežastis yra ta, kad savo ištakose Ganga teka per sidabringą gruntą. Sidabro dalelės dezinfekuoja vandenį, todėl upės rodikliai tokie puikūs. Joje žmonės maudosi, skalbia, pilasi vandenį į buteliukus. Tada prisiminiau savo močiutę, kuri pasakojo, kad seniau žmonės merkdavo sidabrinį šaukštą į geriamą vandenį, kad būtų sveiki, kad nesirgtų. Taigi jau gilioje senovėje buvo tikima, kad vanduo, prisilietęs prie sidabro, įgyja gydomųjų galių. Jau keletą metų nesergu pats, neserga ir šeimos nariai! Tikiu, kad tai vandens ir sidabro dermės rezultatas. Jį galima gerti profilaktiškai, tuomet virusai net nepuola. Jei visgi liga „kabinasi“, jis padeda organizmui atsispirti. Mes pamiršome, kas yra vaistai, chemijos mūsų spintelėse nėra.
– Kokį mitybos racioną rinktis šiuolaikiniam žmogui?
– Esu išbandęs viską: nuo badavimo iki įvairių dietų. Galiausiai supratau – mityba būtinai turi būti suderinta su gyvenimo būdu. Pagal jogos filosofiją, maistas yra trijų rūšių. Tamasinis – neišmanymo, negyvas maistas. Jo rekomenduojama vengti, nes nieko organizmui neduoda. Aš su tuo visiškai sutinku.
Antra rūšis – radžasinis. Tai sukeliantis daug aistros, energijos maistas. Tai ir mėsa, ir visi kiti produktai. Jogai sako, kad radžasinį maistą valgyti reikia tiems, kurie gyvena aktyviai. Pažiūrėkite, kiek mes dirbame, judame.
Ir trečia grupė – dvasinis maistas. Tai vegetariškas maistas. Jis tinka, jei gyveni vienuolio gyvenimą, medituoji arba esi jogas.
Visada reikia blaiviai viską įvertinti: ar nori turėti tokį gyvenimo būdą, ar būti aktyvus. Aš sau pasakiau, kad nereikia savęs apgaudinėti. Nors 7 metus rinkausi dvasinę mitybą, bet kasdien po 10 km bėgiodavau krosą, užsiimdavau kita aktyvia veikla. Kai pas odontologę nueidavau pasitikrinti, ji pasakė, kad kažką ne taip darau savo organizmui. Tokių signalų gavau daug ir turėjau rinktis: arba keičiu gyvenimo būdą – pereinu į dvasinį, t. y. nieko neveikimą, arba turiu grįžti prie aistringos mitybos ir galiu aktyviai gyventi. Tai aš pasirinkau antrąjį variantą.
Dabar aš jaučiu, kad esu atradęs balansą tarp mitybos ir gyvenimo būdo, gerai pažįstu savo organizmą ir jį puoselėju, tad gyvenu pilnavertiškai. Aš džiaugiuosi gera sveikata ir noriu, kad taip jaustųsi kiekvienas, kad atrastų savo kelią, todėl dalijuosi savo žiniomis. Juk vienos taisyklės visiems nėra.