Svečiuose pas Perlą, Mildutę, Irisą ir kitus

Šiauliai

Irisas. Audronio Rutkausko nuotr.

Enrika ValančiūtėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

262517

Iš šio mu­zie­jaus ne­si­no­ri išei­ti. Ar­ba kaip tik – išei­ti ne vie­nam, o su švel­niu murk­liu glėbyje… Ži­no­ma, iš­si­neš­ti Van­dos Ka­va­liaus­kie­nės ka­ti­nų mu­zie­ju­je gy­ve­nan­čių gra­žuo­lių ne­ga­li­ma, ta­čiau jais ža­vė­tis ir glos­ty­ti – kiek tik no­ri. Še­ši gy­vi eks­po­na­tai vaikš­to kar­tu su lan­ky­to­jais po sa­les, mė­gau­ja­si jų dė­me­siu ir pa­tys do­va­no­ja sa­vą­jį. „Čia vien tik ge­ros emo­ci­jos. Tai mu­zie­jus, iš ku­rio vai­kai ne­no­ri išei­ti“, – šyp­so­si vyr. mu­zie­ji­nin­kė Li­di­ja Šim­kie­nė.

Kačiukai iš prieglaudos tapo muziejaus šeimininkais

Atvykus į Šiauliuose veikiantį Vandos Kavaliauskienės katinų muziejų, jau prie pastato pasitinka skardiniai katinai, lipant laiptais, jie stebi iš vitražų languose ir nuo sienų, na, o ant durų lankytojus įspėja užrašas „Neišleiskite katinų!“ „Kartais žmonės juokiasi: tai ką, negi eksponatai pabėgs?“ – atskleidžia L. Šimkienė žmonių reakcijas į užrašą. Tų, kurie nežino, kad muziejuje karaliauja net šeši švelniakailiai keturkojai, kurie tik šast ir per neatsargių svečių kojas gali išsmukti į laiptinę.

Bet muziejaus gyventojams bėgti nėra reikalo. Jie čia labai laimingi. Pagal išvaizdą rimčiausias – direktoriumi vadinamas Perlas. Tai škotų stačiaausių veislės katinas, pats vyriausias iš čia esančiųjų – jam apie 10 metų. Lankytojų gidu vadinamas ryžiukas su balta apykakle – Irisas. Galiu patvirtinti – tikrai kartu vaikščiojo po visas sales, Lidijai pasakojant apie muziejaus eksponatus.

Žavingoji Mildutė – ilgakailė ledi, mėgstanti pamiegoti, pasivartyti ir atkišti pilvuką, kad būtų glostoma. Smalsioji Morka yra jauniausia – 3 metukų, pasak vyr. muziejininkės, visada apžiūri, ką lankytojai atsinešė, pasidėjo ant kėdžių… Muziejuje gyvena ir baikščioji Vanilė, kuri pernelyg daug dėmesio netrokšta. Na, ir Meilutė – dailutė raina katytė, kuri mėgsta būti viena ir gulėti ant radiatoriaus.

„Šie mūsų šeši eksponatai, kaip sakome, dirba. Vaikšto, priima žmones, yra labai mieli“, – juokiasi Lidija.

Vyr. mu­zie­ji­nin­kė Li­di­ja Šim­kie­nė džiau­gia­si, kad mu­zie­jus gau­siai lan­ko­mas ir my­li­mas. „Pas mus žmo­nės at­vyks­ta ne po vie­ną kar­tą“, – sa­ko ji. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Įdomu tai, kad visi katinai, išskyrus direktorių, paimti iš prieglaudos. „Škotų stačiaausis buvo pirktas muziejui, o paskui tiesiog nuvažiavome į prieglaudą ir pasiėmėme katinėlių. Irisas buvo rastas miške, buvo mažiukas paliktas. Jį rado žmonės ir atnešė į muziejų, nes tuo metu ieškojome priglausti katiniukų. Tai štai turime labai mielą, gražų katiną“, – muziejaus gyventojų istorijas pasakoja L. Šimkienė.

Pašnekovė neslepia – daugelis stebisi, kad tokio grožio miaukliai yra priglausti: „Atėjęs ir sužinojęs, kad čia iš prieglaudos katinėliai, ne vienas žmogus stebisi, kad tokie gražūs ir tokie mieli. Gal kažkam dar asocijuojasi, kad prieglaudoje katinams ne viskas gerai, kad ten kažkokie kitokie jie, bet pas mus jie pamato, kokie katinai gali išaugti, tik reikia gyvūnėliui meilės. Jie gražėja nuo meilės, glostymų. Mūsiškiai katinėliai jaučia labai daug meilės, dėmesio, gauna, žinoma, ir skanėstų.“

Morka. Audronio Rutkausko nuotr.

Išdaigų nekrečia

Katinai muziejuje karaliauja visur, nėra jiems draudžiamų vietų. Nakčiai būna uždaromi vadinamajame „kambarėlyje MIAU“, kur paruošti guoliai, yra draskyklių, maisto, kraiko dėžučių. O ar išdaigų nepasitaiko? Būna, sako Lidija, tačiau patikina, kad tai labai reti atvejai. Jei veislinių kačių charakterį galima nuspėti, tai priglaustų kačiukų būdo nežinosi, tačiau panašu, kad muziejui pasisekė – nė vienas murklys nesiekia apversti muziejaus aukštyn kojomis.

„Visi skirtingi. Berniukai ramesni, o panelės su charakteriu. Vanilė baikšti, gyvena jau apie 9 metus, bet niekas nesikeičia: niekas jos neskriaudžia, visi myli, nori paglostyti, bet ji pati privengia – užšoks aukščiau, kad jos nepasiektų. Mildutė pati prašo dėmesio, mėgsta glostymus, yra labai mylima vaikų. Na, o, atsiradus Morkai, dar vieną katę Meilutę, manome, Morka išstūmė iš muziejaus salių. Tai Meilutė gyvena gyvūnijos sode, ten, kur ramiau jai. Bet ir Morka vis laukia, kad kas nors, netyčia pražiopsoję, ją įleis į tą sodą, nes ji medžiotoja – nori pulti ant papūgų, pagąsdina paukščiukus, tai jos į sodą neleidžiame. Bet šiaip mūsų katinai yra labai lankstūs, judrūs, inteligentiški, nieko nevarto. Yra, aišku, buvę sudužusių eksponatų dėl kokio nors nevykusio šuolio ar išgąsčio, bet labai retai“, – su muziejaus murkliais supažindina Lidija.

Nors ir laukiantys svečių, bet katinai labai pasirenka ir jaučia, kas ateina į muziejų. Štai šeimas jie pasitinka, tylius ir ramius žmones mėgsta, vaikšto paskui, bet jei, didesnėms vaikų grupėms jau lipant į muziejų, katinai išgirsta triukšmą – mėgsta slėptis: tai ant spintos, kur nepasiekia ir neranda, tai ant aukštos palangės ar dar kurioje mažiau matomoje vietoje.

Mildutė. Audronio Rutkausko nuotr.

Tarp eksponatų – pildantis norus katinas

Muziejuje – tikras kačių mylėtojų rojus. Svečius jie stebi iš visur: nuo lubų, nuo sienų, nuo lentynų ir net iš paveikslų. Statulėlės, puodeliai, atvirutės, paveikslai, ekslibrisai, laikrodžiai – viskas su katėmis. Ant sienos kabo net žemėlapis, kuriame parašyta, kokiu žodžiu kokioje šalyje vadinamas katinas. Pasak vyr. muziejininkės, atvykusios šeimos gražiai pasiskirsto: kol vaikai džiaugiasi tikrais katinais, tėvai apžiūri ekspozicijas. „Pas mus atvyksta ne po vieną kartą“, – džiaugiasi pašnekovė.

L. Šimkienė teigia, kad muziejus populiarus, ypač lankytojų pagausėjo po pandemijos. „Labai lankomas. Šiek tiek ramiau būna tik žiemą, bet visu kitu metu užimtumas didžiulis. Juolab kad organizuojame ir įvairių ekskursijų, edukacijų. Viena jų – šviečianti pasaka, taip pat kuriame koliažus, katinus iš gamtinių medžiagų, dovanų maišelius iš laikraščių, organizuojame šeimos popietes, galima švęsti pas mus ir vaikų gimtadienius. Turime edukacinių piešinių ir pan. Aišku, viskas susiję su katinais“, – sako vyr. muziejininkė.

Perlas. Audronio Rutkausko nuotr.

Moksleiviai kviečiami dalyvauti įvairiuose konkursuose, pvz., „Neišmesk, nes aš galiu būti katinas“ – tai iš antrinių žaliavų daromi katinai, vyksta piešinių, nuotraukų, kūrybiniai konkursai. „Netrukus skelbsime ir naują konkursą“, – suintriguoja L. Šimkienė. Taip pat muziejus atviras kolekcininkams, kurie renka kažką bendro su šiais keturkojais. Netrukus savo kišeninių kalendoriukų kolekciją su katinais muziejuje pristatys šiaulietė Jūratė Kirklienė.

Šiuo metu neseniai renovuotame muziejuje yra daugiau kaip 6 tūkstančiai įvairiausių eksponatų. „Mes juos šiek tiek grupuojame, pakaitaliojame retkarčiais, kadangi sulaukiame jų iš įvairių šalių. Būna, atveža lauktuvių iš užsienio, atsiunčia siuntinių arba patys ką nors siuva, piešia ir padovanoja“, – atskleidžia pašnekovė.

Vanilė. Audronio Rutkausko nuotr.

Muziejuje galima išvysti rankų darbo katinėlių su Lietuvos spalvomis, atsiųstų Danijoje gyvenančios lietuvės. Lidija nuveda ir prie sunkiausio eksponato – skulptoriaus Kazio Bimbos iš akmens iškalto katino: „Reikia prieiti, paglostyti šitą katiną, užsimerkus sugalvoti norą, nes jis pildo norus.“ O kiek juoko vaikams sukelia statulėlės, kur katinai susipynę ir bučiuojasi!

Katinų muziejaus lankytojų dėmesį patraukia didžiulis paveikslas, kuriame pilna nutapytų kačių. „Tai Karlo Kahlerio paveikslo kopija. Triskart didesnis originalas yra pas privačius kolekcininkus Austrijoje. Šio paveikslo istorija tokia, kad čia pavaizduotus katinus iš tikrųjų laikė viena dama. Sklido kalbos, jog per visą savo gyvenimą ji turėjo jų apie 350, paveiksle nutapytos 42 katės. Trejus metus pas ją gyveno pasikviestas dailininkas, kuris stebėjo katinus, jų elgesį, charakterį, grakštumą, kad paskui visus galėtų atspindėti piešinyje. O kai jau paveikslą pamatė moters vyras, jį pavadino „Mano žmonos mylimieji“, – įdomią istoriją atskleidžia vyr. muziejininkė.

Audronio Rutkausko nuotr.

Dovana miestui

Pati muziejaus pradžia buvo šiaulietės V. Kavaliauskienės namuose. Kai nedidelę katinėlio statulėlę iš Zakopanės 1962 m. parvežė draugė, Vanda sumanė rinkti viską, kas susiję su katinais. Kas tik vežė kokių lauktuvių, jau žinojo, kad reikės katinėlio. Šiaulietė ieškojo visokiausių ryšių, kad tik ką nors gautų naujo ar įdomesnio.

„O buvo ji Lietuvos nusipelniusi provizorė, dirbusi Farmacijos valdybos Šiaulių zonos valdytoja. Rinko viską, kas susiję su katinais, darydavo ir parodas. Kai jau surinko didelę – apie 4 000 eksponatų – kolekciją, pradėjo ieškoti vietos, kur galėtų įsikurti. Čia ją priėmė Gamtininkų centras. Pati vesdavo edukacijas. Muziejuje nuo jo atidarymo gyveno katinas Mikis, tai jis, kai susėsdavo vaikai ant kėdžių, visiems pereidavo per kelius. Vaikams būdavo tokia atrakcija. O visą kolekciją ji padovanojo Šiauliams. 2010 metais muziejui buvo suteiktas V. Kavaliauskienės vardas“, – apie muziejaus iniciatorę kalba L. Šimkienė.

Katinų muziejaus gimtadienis kasmet švenčiamas gegužės 17 d., tądien prieš 33-ejus metus jis buvo atidarytas.

Sve­čius ka­ti­nai ste­bi iš vi­sur: nuo lu­bų, nuo sie­nų, nuo len­ty­nų ir net iš pa­veiks­lų. Sta­tu­lė­lės, puo­de­liai, at­vi­ru­tės, pa­veiks­lai, eks­lib­ri­sai, laik­ro­džiai – vis­kas su ka­tė­mis. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Foto galerija:

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt