PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2017 m. Gegužės 7 d. 15:30

Sutuoktiniui gražiausia – pasipuošusi tautiniu kostiumu

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


1831

Kai šiaulietė Staselė Bartkuvienė šventė 50-metį, sutuoktinis Jonas jos paprašė pasipuošti tautiniu žemaičių kostiumu. Moteris iškėlė sąlygą – vilkės tautiškai tik tada, jei Jonas jai padovanos gyvų gėlių vainiką. Vyras sąlygą įvykdė ir, nors nerimaudama, ar nebus pašiepta, Staselė jubiliejui pasipuošė kaip paprašyta. „Sulaukiau daug pagyrų. Labai gerai jaučiuosi, vilkėdama tautinius rūbus“, – dabar sako moteris, sauganti dar dvi ypatingai brangias šeimos relikvijas.

Tautinis rūbas – kone 20 metų

Informacinių technologijų specialistė S. Bartkuvienė žemaitiškus tautinius rūbus įsigijo prieš 17 metų. Tuo metu su vyru Jonu tapę Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ nariais, sutuoktiniai panoro ir pasipuošti žemaitiškai.

Staselė sako, kad būtent Jonas jos ėmė prašyti pasisiūdinti tautinį kostiumą. „Jis nuosekliai vis mane ragino. Pradžioje renginiams vesti rūbus skolinausi, bet vėliau įsigijau savo. Mano žemaitiškas kostiumas nėra visiškai autentiškas. Prijuostė nėra žemaitiška, tad turiu tikslą įsigyti tokią, kokia ji turi būti. Jau esu sutarusi su siuvėja, kad kai tik turės audinio, man žemaitišką prijuostę pasiūs“, – šypsosi moteris.

Kai 2009 m. Staselė šventė 50-metį, vyro pageidavimu pasipuošė tautiniu žemaitišku kostiumu. „Buvo neramu, jaudinausi, ar nebūsiu pašiepta, ar mane supras. Bet sulaukiau daug pagyrų. Savo vyrui labiausiai patinku vilkėdama tautiniais rūbais“, – neslepia pašnekovė, pridurdama, kad ir pati, pasipuošusi žemaitiškai, labai jaukiai jaučiasi.


Zemaitiski rubai

Staselė – lietuvaitė

Staselės vyras Jonas taip pat svajoja įsigyti tautinį kostiumą. Kol jo neturi, per žemaičių šventes pasipuošia žmonos tėvo ryšėtu, uošvės nuaustu kaklaraiščiu.

„Mano broliai tėvuko kaklaraiščio nepasiėmė, tad juo ryši žentas. Jonas turi nusipirkęs ir šių laikų audėjų nuaustą kaklaraištį, tačiau jam mielesnis – uošvio“, – šypsosi moteris.

Ne tik mamos austas kaklaraištis yra Bartkų šeimos relikvija. Kai Staselė apsivelka žemaitiškus rūbus, ant kaklo pasikabina ne kaip įprasta gintarinius, bet medinius karolius. Kai Staselė buvo paauglė, karolius išdrožė jos tėvukas.

„Tėvukas buvo visų galų meistras, negalėdavo sėdėti be darbo. Besigydydamas Kulautuvos sanatorijoje, iš pušies tošies man ir sesei išdrožė karolius. Buvau 8-oje klasėje, tada tos dovanos neįvertinau. O kai įsigijau tautinius rūbus, suvokiau, kad man daug mieliau pasipuošti tėvuko rankų darbo, labai man brangiais karoliais“, – sako ji.

Staselė šypsosi prisimindama, kad gimtajame kaime, esančiame netoli Salantų (Kretingos r.), buvo kaimynų vadinama Stasele-lietuvaite. Natūrali šviesiaplaukė turėjo ilgą kasą, mokyklos vaidinimuose net Eglę, žalčių karalienę, buvo suvaidinusi.

„Kasas nusikirpau gal 40-ies, kai netekau vilties susilaukti dukros. Vis kėliau sau mintį, kad nusikirpsiu kasas tik tada, kai turėsiu kam jas pinti“, – šypteli pašnekovė.s juostos.

Tautiniai rubai

Tremtis ir tautiškumo paieškos

Tautiniais rūbais vilki, saugo šeimos tradicijas dažniausiai tie lietuviai, kurių giminė paliesta šalies tragedijos – tremties. Jono šeima buvo ištremta, nes jo senelis, dešimt metų dirbęs Amerikoje, buvo įsigijęs ūkį Šilutės rajone, Paupariuose – kaime, kurio jau nebėra.

Tuo tarpu Staselės giminė tremties siaubo neišgyveno, bet moters šeimoje tautiškumas, lietuviškas darbštumas ir meilė Lietuvai buvo didelė vertybė.

Moteris pasakoja, kad senelė mirė, kai jos mamai buvo vos 5-eri, broliui – 3,5 metų, o dar viena sesė tebuvo metukų. Viena močiutės sesuo pasiėmė auginti Staselės mamą ir jos broliuką, o kita – pačią mažiausią sesutę.

Senelis vedė kitą moterį ir savo vaikų pats nebeaugino. „Bet mama sakė, kad visi vaikai augo labai mylimi“, – net susigraudina nuo prisiminimų moteris.

Pačios Staselės tėvų šeima buvo tikinti. Moteris turi dar du vyresnius brolius ir seserį, šeimoje ji buvo jauniausia. Nepaisant sovietmečio, jos tėvų kategoriškas noras buvo, kad vaikai nebūtų nei spaliukais, nei pionieriais. Tik 11-oje klasėje vaikams teko tapti komjaunuoliais, nes tais laikais nekomjaunuolių į aukštąją mokyklą nepriimdavo.

„Tėvai labai siekė, kad visi mokytumėmės. Mokėmės kone penketais, todėl komjaunuoliais privalėjome tapti“, – prisimena pašnekovė.

Jono šeimoje tokio patriotizmo nebuvo. Priežastis paprasta – šeima buvo išvežta į Sibirą, tad grįžę į Lietuvą šeimos nariai bijojo apie tai kalbėti.

„Jonas gimė jau Lietuvoje, iš Krasnojarsko srities jis grįžo mamos įsčiose. Šeima neturėjo net kur apsistoti, tad kalbėti tremties tema buvo uždrausta“, – sako Staselė.

Įdomu tai, kad 2014-aisiais Jonas su žmona ir sūnumi aplankė giminaičius, likusius gyventi Sibire. Jiems buvo labai svarbu pamatyti, kokiomis sąlygomis gyveno lietuviai tremtyje, kaip atrodo jų kapai.

„Simboliška, tačiau vykome birželio 14-ąją, tremties dieną. O šiemet ketiname vykti į Ameriką. Norime pamatyti vietas San Luise, kur gyveno, geležinkelyje dirbo Jono senelis“, – sako moteris.

Zemaitiski rubai

Tėvų vertybės – vaikams

Staselė išsaugojo mamos austas staltieses, rankšluosčius. Ji iki šiol prisimena, kaip sovietmečiu mama ausdavo antrajame namo aukšte, tačiau tai buvo daroma paslapčia.

„Nepaklausiau mamos, kodėl tai buvo slepiama. Atsimenu iki šiol, kad jei kas į namus ateidavo, bėgdavau mamos kviesti, nesakydama, ką ji daro. Kodėl buvo šitaip?“ – svarsto ji.

Žemaitiškų tradicijų puoselėjimu lėtai, bet ima domėtis du suaugę Bartkų sūnūs. „Kaip tėvas sako, jie gal dar per jauni giliai viso to vertę pajusti. Mes su Jonu – kaimo vaikai. Kai buvome jauni, taip pat turbūt galvojome, kad tai, kas susiję su kaimu – atgyvena, primityvu“, – atvirauja Staselė.

Moteris pasakoja, kad klėtis iš jos gimtojo kaimo net yra išvežta į Rumšiškes, bet jai jaunystėje atrodė, kad jie gyveno labai sename, be patogumų kaime.

„Bet svarbu yra tai, kad mūsų vaikai ir šiandien mielai važiuoja į kaimą. Juk kaime visos vasaros buvo praleistos. Didysis sūnus, jei vyksta į Palangą su draugais, būtinai nusiveš juos į kaimą“, – sako pašnekovė.

Tėviškės namai dabar tušti ir šalti. Staselė sako, kad ten visiems vis tiek yra namai. „Šilčiau buvo, kai tėveliai buvo gyvi. Mes gyvenome bičių apsuptyje. Nors tėvelių nebėra, tebelaikome ten bites. Gyvybė juose vis tiek yra“, – sako ji.

Staselė ypatingai susigraudina, prisiminusi paskutinį pokalbį su sūnumi. „Vakar jis, apsilankęs draugės namuose, prasitarė, kad jos tėtis labai panašus į mūsų bočių. Tai man taip sušildė širdį. Tėvuko jau nėra 13 metų, sūnus buvo tada 14-os metų, bet pasąmonėje liko jo vaizdas. Bočius buvo labai tvarkingas, darbštus. Anūkams mano tėtis kažką tokio paliko... Mūsų šeima buvo visų šeimos narių traukos centras. Niekam nekildavo mintis vykti per šventes – Kalėdas, Velykas – pas antros pusės tėvus. Visi važiuodavo pas mus“, – graudinasi Staselė.

SRTF logo