PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Gruodžio 4 d. 16:36

Susitikimas su rašytoju Juozu Kundrotu

Vilnius

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt


63180

Rudens priešaušris, medžių šakas, plikus krūmokšnius apraizgydamas rūkais, kviečia į kelią. „Tegu kiekvienas judėjimas turi tvirtą kryptį“ – pataria stabtelėjusiai, kuriančiajai sielai išminties gaubiama širdis. Tvirta ryškia kryptimi – kaip rankos, siekiančios apgaubti, glostyti, kaip žodis, kaip brandi meilė, pražystanti tobulu grožiu...

Taip pildosi net drąsiausios svajonės. Taip kuriamas pasaulis – geresnis, gražesnis, brandesnis. Ir kas kitas, jei ne rankos, jį, sukurtą iš širdies šviesos, šildys žvarbiuose rudens vėjuose, rašys knygose, kurs apie gėrį eiles...
Vėjyje blaškosi retos snaigės, laukai pradeda klotis sniego pūkais, saulė vos vos žvelgia pro debesų kraštelį... Laukimas. Neramu. Juk penktadienio popietė, gal žmonės panorės lengviau atsikvėpti ir neateis į susitikimą su rašytoju...
Bet...
Salė pilnutėlė, dūzgia kaip bitutės avilyje. Taip džiugu ir gera širdyje, kad knyga ir rašantys žmonės vis dar svarbūs nūdienai. Visi šypsosi, dalijasi įspūdžiais apie perskaitytas Juozo Kundroto knygas, prisimena, kaip jis atrodo, ką kalbėjo per paskutinį susitikimą...
Ir štai į salę įžengia kraštietis, rašytojas, nešinas šilta, kvepiančia spaustuvės dažais, nauja knyga „Kaip žaibo kirtis“. Šis leidinys – tai rašytojo širdies ir jausmų simfonija, kuri vėl ieškos atgarsio skaitytojų širdyse.

Knygos pratarmėje autorius rašo: „Jų gyvenimas – sąmoningas apsisprendimas ir vaikščiojimas briaunomis. Jie niekada nestovėjo kryžkelėje. Suvokdami savo padėties sudėtingumą, žinojo, kokia kryptimi eiti, žinojo, kas jų laukia“. Jie – tai knygnešiai, kurie atlaikė carinės žandarmerijos, policijos ir pasienio kariuomenės puolimą prieš lietuvišką knygą ir žodį. Nešdami šviesą ir viltį už gimtąjį žodį jie sumokėjo aukščiausia kaina – kančia, gyvenimu, gyvybe...
„Kaip žaibo kirtis“ yra jau septinta Juozo Kundroto knyga apie knygnešius. Autorius rašo: „Nors autorius remiasi herojų gyvenimo faktais ir savo patirtais įspūdžiais, kadų kadais fiksuotais kelionių knygnešių gyventomis vietomis metu, tačiau ne paskutinį vaidmenį dokumentinio apsakymo siužetinėje struktūroje vaidina vaizduotė bei išmonė“. Dramatiški herojų išgyvenimai randa atgarsį skaitytojų širdyse, kursto vaizduotę, todėl atrodo, kad viskas vyksta čia, šalia...

Rašytojo kūrybinis bagažas yra gana didelis – net keturiasdešimt viena knyga. Ir kaimo vaizdai, ir jausmai, ir autobiografiniai prisiminimai – viskas alsuoja gerumu ir išmintimi.
„Vėjų išvelėtu dangumi ridinėjasi saulė, paukščiai pritilę, o metas žiogams dar neatėjęs. Laikausi tako. Takas, sako, yra arčiausiai žmogaus, labiausiai žmogus jį jaučia. Ir eiti saugiausia. Jeigu jis leidžiasi ir kyla, daro šuolį kairėn, dešinėn arba šauna per kokį beržų gojelį, tai ir visas visutėlis atkunti, sodraus kvapo pasotintas“ (J. Kundrotas).