Susipynę brolių Biržiškų ir lietuvių tautos likimai

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

141

Iš Viekšnių kilę trys broliai Biržiškos – išskirtiniai profesoriai, savo gyvenimą skyrę lietuvybės puoselėjimui. Lietuvai lemtingu metu jie ir patys kilo, ir kėlė visą tautą, prispaustą svetimų santvarkų. Dar besimokant gimnazijoje Šiauliuose, prisidėjo prie organizuojamų protesto akcijų, galiausiai vienas paskui kitą vis labiau dirbo lietuvybės labui, dėl ko ne kartą nukentėjo.

Foto galerija:

Šaknys

Broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos gimė žmonių mylimo gydytojo Antano ir muzikos mokytojos Elžbietos Biržiškienės-Rodzevičiūtės šeimoje. Trijų sūnų tėvas buvo augęs tradicinėje žemaičių bajorų šeimoje, bet namuose retai paisė luominių bajorų ar dvarininkų tradicijų. Antanas, kaip ir vėliau visi trys jo sūnūs, baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, Maskvos universitete studijavo mediciną, kur buvo kviečiamas likti ir dėstytojauti, bet grįžo į Viekšnius ir užsiėmė gydytojo praktika. 1881 m. jis vedė muzikos mokytoją Elžbietą, turėjusią giminystės ryšių su Tado Kosciuškos šeima.

Elžbieta buvo pažadėta kitam, bet tekėti už nemylimo atsisakė ir netikėtai susižadėjo su Antanu Biržiška. Jauna šeima apsigyveno vaizdinguose Viekšniuose, tuo metu turėjusiuose apie 3 000 gyventojų. 1882 m. rugpjūčio 24 d. šeima susilaukė Mykolo, po poros metų, 1884 m. gruodžio 2 d., gimė Vaclovas, o 1886 m. vasario 23 d. – Viktoras.

Auklėjimas

Broliai augo garbingoje šeimoje, mat Viekšniuose po klebono svarbiausias pareigas užėmė gydytojas ir vaistininkas. Biržiškų namai buvo kuklūs, bet žinomi kaip šviesuomenės centras – namuose buvo biblioteka, kuria naudojosi studentai ir netoli gyvenę inteligentai.

E. Biržiškienė-Rodzevičiūtė pati mokė visus tris sūnus, ruošė gimnazijos pirmajai klasei. Elžbieta buvo baigusi pedagogikos kursus, iki vedybų Maskvoje turėjo savo mokyklą. Mama jaunuosius Biržiškas mokė katekizmo, skaitymo, rašymo, gramatikos, aritmetikos, lenkų istorijos, lenkų ir rusų kalbų, tik vokiečių ir prancūzų kalbų mokė samdytos mokytojos.

Vaikai buvo auklėjami griežtai – labiausiai kliūdavo išdykėliui Vaciukui. Silpnesnės sveikatos Mykolas buvo smalsus ir savarankiškas, bet labiau mėgo pasvajoti, pabūti vienas, o Viktoras buvęs iškalbingiausias, todėl dažnai nuo bausmių išsisukdavęs.

Turbūt buvo sunku nuspėti, kaip keisis jų likimai ir dėl kokių darbų visi trys broliai bus žinomi. Mykolas gerbiamas kaip 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, lietuvių literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų rektorius, akademikas, profesorius. Vaclovas – lietuvių kultūrologijos bei knygotyros pradininkas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų bibliotekų direktorius bei Teisės fakultetų dekanas, akademikas, profesorius. Viktoras – vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, matematikas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų Matematinės analizės katedrų vedėjas, profesorius.

Pirmūnai gimnazijoje

Broliai Biržiškos Šiaulių berniukų gimnazijoje pradėjo mokytis 1895 m. – Mykolas trečioje klasėje, nes prieš tai mokėsi Daubiškiuose, Vaclovas – pirmoje, o Viktoras – prieklasyje.

Šešerius metus broliai su mama ir aukle Ona Butkute, vadinta Anuse, gyveno daktaro Julijono Šalkauskio namuose. Mama Šiauliuose apsistojo dėl silpnos Mykolo sveikatos, o kai jis baigė 8 klases, išvažiavo į Viekšnius.

Knygoje „Biržiškos: trys broliai – vienas gyvenimas“ rašoma, kad Šiauliai berniukams neatrodė gražūs, bet juos išvaikščiojo skersai ir išilgai: „Šimšos priemiestyje ar Žaliūkių krūmokšniuose su kitais mokiniais mėgdavo išsikepti bulvių, mokėsi įvairių žaidimų. Zubovų parke daužytasi kaštonais, grumtasi gimnazijos ir Šalkauskių kiemuose.“

Geriausiai gimnazijoje sekėsi Viktorui – visų dalykų mokytojai jį gyrė ir jam besimokant, ir gimnaziją baigus. Berniukas buvo gabus matematikai, turėjo puikią atmintį, pasižymėjo puikia orientacija ir gyva kalba, gimnaziją baigė vienais penketais ir aukso medaliu.

Apie Vaclovą Mykolas rašė: „Vaclovas pasižymėjo ne tik savo gabumais, bet ir gyvumu, staigumu, nepastovumu. Čia jis pirmas klasės mokinys, o čia ir aštuntas (berods, tas įvyko tik vieną kartą), ir vėl grįžta į pirmą vietą <...>. Kad jis užaugs mums Lietuvos bibliografu ir Lietuviškosios enciklopedijos vadovu <...>, niekam galvon neateidavo, nors ir tada jis mus kartais nustebindavo atsitiktinėmis, bet jam parūpusiomis žiniomis, pavyzdžiui, kada pirmą kartą Europon parvežta silkių ir pan.“

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai. Sėdi (iš kairės) P. Jodelė, rektorius M. Riomeris, M. Biržiška, S. Kolupaila, B. Česnys, P. Leonas, stovi Z. Žemaitis, P. Jakubėnas, V. Lašas, V. Krėvė-Mickevičius. 1930 m., Kaunas.

Lietuvybės pažadintas Šiaulių berniukų gimnazijoje

Atsiminimuose broliai pabrėžia 1897 m. sausio 28 d. (vasario 10 d.). Tuomet vyko visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas. Brolių Biržiškų mama tada sakiusi: „Jeigu jūs neįsirašysite lenkais, rusų valdžia palaikys jus rusais, nes lietuvių ji nepripažįsta“. Tąkart Mykolas užsirašė lenku ir dėl savo sprendimo ilgai krimtosi, o antrokas Vaclovas ir pirmokas Viktoras – žemaičiais kaip ir tėvas Antanas.

1897–1898 mokslo metais penktokas Mykolas ir dar 48 gimnazistai sumanė dalyvauti protesto akcijoje prieš stačiatikių pamaldas, skirtas paminėti mokslo metų pradžią. Mokinių judėjimą kurstė ir žinia apie caro įsakymą nebeversti mokinių katalikų dalyvauti stačiatikių pamaldose, apie kurią mokyklos vadovybė gimnazistų neinformavo.

Lemtingą dieną po direktoriaus kalbos pasišalinti planavę gimnazistai tai padarė po tėvo Trojepolskio giesmės. Gimnazijos taryba nutarė už šį poelgį nubausti berniukus, o maišto vadovus net pašalinti. Mykolas tada gavo griežtą „pabaudą“ – sumažintą elgesio pažymį. Vėliau ji buvo atšaukta, paaiškėjo slėptas caro įsakymas ir gimnazistai nebuvo varomi į cerkvę.

Septintoje klasėje Mykolas susidraugavo su Povilu Urbšiu, bene labiausiai skatinusiu domėtis lietuvybe. Tada jie nusprendė baigę mokslus grįžti į Lietuvą ir dirbti jos labui: vienas – teisininku, kitas – gydytoju. 1901 m. jie išvyko studijuoti į Maskvos universitetą, paskui brolį lietuvybės keliu pasuko ir Viktoras su Vaclovu. Vėliau visi trys tapo ištikimais bendražygiais kuriant nepriklausomą Lietuvą.

Parašas už Nepriklausomybę

Nuo 1901 m. M. Biržiška studijavo Maskvos universitete, ten tapo Lietuvių studentų draugijos nariu, prisidėjo prie socialdemokratų, o už dalyvavimą anticarinėse riaušėse jį nekartą krėtė, teko sėdėti kalėjime.

1907 m. jis grįžo į Vilnių, vedė Bronislavą Šėmytę, bet ir sostinėje įsitraukė į tautinę ir politinę lietuvišką veiklą: dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, Lietuvių mokslo draugijoje, buvo vadovėlių rengimo komisijos nariu ir pats juos rašė mokykloms, o Pirmojo pasaulinio karo metais buvo vienu aktyviausių Lietuvos draugijos nukentėjusiems dėl karo agronomijos ir teisės pagalbai steigėjų.

1915–1922 m. M. Biržiška vadovavo pirmajai Vilniuje lietuvių gimnazijai, 1917–1920 m. buvo Valstybės Tarybos narys, o 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Negandos

V. Biržiška studijavo Peterburgo universitete mediciną, vėliau pasirinko teisę. Baigęs studijas atliko karinę prievolę Rusijos armijoje, dirbo advokatu Vilniuje ir Šiauliuose, kur organizavo slaptą mokinių socialdemokratišką būrelį. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse buvo mobilizuotas ir kelerius metus kaip karininkas praleido fronte ir užnugaryje. Po Spalio revoliucijos dirbo Maskvoje, o 1919 m. grįžo į Vilnių.

Jauniausias brolis Viktoras Šiaulių vyrų gimnaziją baigė aukso medaliu, 1904 m. įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą, bet tais pačiais metais pasirinko Technologijos institutą ir nusprendė tapti inžinieriumi.

Viktoras aktyviai dalyvavo Lietuvių studentų draugijos veikloje, labai mėgo kultūrinius renginius, kuriuose patriotinius jausmus žadino kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, dainininkas Kipras Petrauskas, poetas Maironis.

Pasibaigus mokslams ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gabus ir jaunas inžinierius buvo mobilizuotas ir paskirtas karinio ginklų fabriko, kuriame dirbo studijuodamas, direktoriumi. Bet ir tada jo santykiai su valdžia buvo įtempti: nesiliovė kratos, grasinimai, areštai ir badas.

Išsekęs į Lietuvą grįžo 1920 m. kaip įkaitas, paleistas už vieną bolševiką iš Panevėžio kalėjimo. Viktoras kurį laiką pagyveno pas tėvus, atsigavo, gavo Lietuvos piliečio pasą ir išvyko į Vilnių pas brolius.

1922 m. broliai buvo areštuoti ir uždaryti Lukiškėse, vėliau ištremti į Kauną. Tuo metu juos bute priglaudė Užsienio reikalų viceministro Petro Klimo šeima. Nors Kaunas turėjo būti jų tremties vieta, šiame mieste prasidėjo vaisingiausias Biržiškų mokslinio ir pedagoginio darbo etapas. Mykolas karjeros laiptais pakilo iki Lietuvos universiteto prorektoriaus, Vaclovas pakviestas vadovauti steigiamai Lietuvos universiteto bibliotekai, Viktoras matematikos disciplinas dėstė studentams. 1939 m. atgavus Vilnių iš lenkų broliai grįžo į sostinę.

Atminimas

1944 m. liepą broliai, pasiėmę po pluoštą savo rankraščių ir knygų, buvo priversti trauktis į Vakarus. Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge jie profesoriavo, vėliau vienas paskui kitą išvyko į JAV.

Už pasitraukimą į Vakarus Mykolas ir Vaclovas buvo apkaltinti Tėvynės išdavimu ir pašalinti iš Mokslų akademijos. Akademikų vardus jie atgavo tik 1988 m.

Tremtyje praradę daug svarbių savo darbų, broliai juos tęsė ir rašė naujus. Pakeliui į Vokietiją Mykolas sumanė užrašyti mintis apie lietuvių tautinį atgimimą, tai darė net slėptuvėse per lėktuvų antskrydžius, šaltuose viešbučiuose, po medžiu, informacijos ieškojo Vienos ir Greifsvaldo bibliotekose.

Čikagoje išleistas svarbiausias Vaclovo darbas „Aleksandrynas. Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos ir biobibliografijos“. Tai – trijų tomų senosios lietuvių literatūros enciklopedija, kurioje aprašyti 370 autorių, kūrusių XVI–XIX a.

Lietuvos valstybingumui ir kultūrai daugybę svarbių darbų padarę broliai Biržiškos yra vieni žymiausių dabartinės Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos mokinių. Apie juos sukaupta nemažai informacijos mokyklos muziejuje, saugoma dalis veikalų, juos aprašančių knygų, kraštotyrininkų darbų, fotografijų, skaidrių, filmų.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt