Supresuotos knygos

Šiauliai

Freepik nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

252790

Lapkričio 18 d. buvau Krokuvoje. Išvažiuojant iš Lietuvos, skaisčiai švietė saulė, o ten sniego sulig keliais. Vairuotojai valė sniegą nuo mašinų stogų ir langų. Krokuva nuo mūsų piečiau, bet va, kaip būna. Su rudeniniais bateliais slidinėjau, todėl supratau, kodėl vairuotojams svarbu laiku pasikeisti padangas. Grįžtant ir Lietuva pasitiko su sniegu.

Šiųmetis lapkritis prasidėjo žinia apie Lietuvos sveikatos mokslo universiteto bibliotekos nurašytas ir supresuotas knygas. Aiškinama buvo, kad jos nebereikalingos, nes visos suskaitmenintos. Bet pamiršta apie įvairiausius knygose pasitaikančius įrašus, žymėtus retais spaudais ar kitais ženklais. Filatelistai žino, kokią vertę įgyja pašto ženklas, žymėtas retu žymekliu, tai taip pat ir su knygomis. Be to, bent aš esu tvirtai įsitikinęs, kad knygos grįš, kaip grįžo vinilo plokštelės. Pamenate, prieš trisdešimtmetį po 20 kapeikų tokias plokšteles išpardavinėjo, o dabar – 30 eurų ir daugiau. Bet ir ne kaina čia svarbiausia. Lietuvos kolekcininkų asociacija apie tai rašo: „Mes suprantame, kad popierius tėra medžiaga, ant kurios spausdinamos žinios. Popierius gali senti, dūlėti, pelyti, net degti, bet spausdinta knyga, mokslinis žurnalas yra to meto inžinerijos, medicinos, ūkio minties skerspjūvis. Ji visada turės mokslinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę.“

Mokykloje tekdavo vesti sąsiuvinį, kuriame registruodavome, ką skaitome. Reikėdavo net aprašyti, kokį įspūdį perskaityta knyga palikusi. Nežinau, ar kitose mokyklose tokių sąsiuvinių buvo, gal tik pas mus, nes J. Janonio mokykloje lietuvių kalba ir literatūra buvo pakylėta. Įprotis pasižymėti perskaitytas knygas man likęs iki šiol. Net pasižymiu knygos perskaitymo datą.

Nustembu, prisiminęs, jog deficitu buvo knygos. Betgi buvo. Naktį eilėje stovėjo žmonės, norėdami užsisakyti „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygų. Mano jaunystės laikais daugelio namuose regėdavai mažesnes ar didesnes bibliotekas. Retas praleisdavome dieną be knygos. Pagarba, kas ir šiandien taip. Net karantino metu ne vienoje Vakarų šalyje (pavyzdžiui, Belgijoje) knygynų neuždarė, nes knyga priskirta būtinoms prekėms.

Pamenu, ilgai ieškojau Albino Herbačiausko esė. Pagaliau radau spausdintą rašomąja mašinėle. Vos keletą lapų. Buvo gal 1970-ieji.
Tik po dvidešimties metų galėjau visą jo kūrybą perskaityti. Mieli tekstai apie Krokuvą ir legendinį restoraną senamiestyje, netoliese Florijono vartų, „Žaliasis balionėlis“ („Zielony Balonik“), kuriame mėgo sėdėti rašytojas, dėstęs lietuvių kalbą Krokuvos Jogailos universitete. „Balionėlyje“ lankydavosi visa Krokuvos inteligentija. Tiesa, dabar šis restoranas vadinasi „Jama Michalika“. Turistams iš Lietuvos visad šį restoraną parodau ir net dažnai vidun užsukame.

Aštuntajame dešimtmetyje pasirodė storas ir puošnus albumas „Lietuvos tapyba“. Spaustas jis buvo Vokietijoje, tad skyrėsi nuo kitų anuomet leidžiamų knygų. Tiesa, kainavo jis per 20 rublių (atlyginimas 60 rublių), bet vis tiek jis tapo deficitiniu. Po jo sėkmės ten pat Vokietijoje buvo atspaustas dar vienas panašaus dydžio albumas „Čiurlionis“. Šie albumai, be abejo, labai tiko kyšiams. Nors gal vadinkime, kad tiko dovanoms. Anuomet vieno gydytojo namuose knygų lentynoje regėjau penkis „Lietuvos tapybos“ albumus. Tiesa, turintys laisvesnio laiko gydytojai tuos albumus priduodavo knygynuose pardavėjoms, kurios iškart rasdavo jiems pirkėjų. Šiandien internetiniai senų knygų knygynai šiuos albumus pardavinėja po 5 eurus.

Prisimenu, prieš penkiasdešimtmetį centrinėje miesto dalyje keturis knygynus. Dabar jų vienas – „Saulės mieste“. Atrodo, neklystu. Dar vienas pietinėje miesto dalyje – „Akropolyje“. Tai viskas šimtatūkstantiniam miestui.

Bičiulis sako, jog yra knygų, kurias gali skaityti tik elitas ir snobai, girdi, jis iki to nepriaugęs. Anot jo, pabandyk, pavyzdžiui, perskaityti neseniai pasirodžiusią Fernando Pessoa „Nerimo knygą“. Jis skaitė, skaitė ir nusprendė: „Sunkus tas elito ir snobų gyvenimas.“ Kai liaudies paklausinėji, kas yra elitas, išgirsti atsakymą, kad tai kažkas paslaptingo ir didingo, jog iš to didingumo net pasvirę. Tiesa, snobai nelinkę tituluotis elitu, nes, anot jų, pas mus elitas iš bufetų.

Lapkritį pažiūrėjau lietuvišką kino filmą „Piktųjų karta“. Visi ėjo, žiūrėjo, tad taip pasielgiau ir aš. Visi tą filmą giria, vadina lietuviško kino atgimimu, net girdėjau lyginant, kad po „Niekas nenorėjo mirti“ tai pats reikšmingiausias kino kūrinys. O man jis niekuo nesiskyrė nuo anksčiau matyto „Lošėjo“ ar televizijos serialų („Rimti reikalai“, „Pasmerkti“...). Ir, sakyčiau, gana prastas filmas.

Kiekvieną dieną galvojame, gal tai bus paskutinė karo Ukrainoje diena. Deja. 2001 m. birželio 22 d. išvykdamas iš Kyjivo, popiežius Jonas Paulius II tarsi išpranašavo: „Ačiū tau, Ukraina, kad gynei Europą savo nenuilstančioje kovoje prieš užpuolikus.“

Gyvenime daug kas kartojasi. Vyresnieji prisimena, kas galėjo įvykti, baigiantis 1962-iesiems, kuomet Kubos raketų krizės metu Kremlius švaistėsi branduoliniais ginklais. 60 metų prabėgo nuo tų įvykių ir Rusiją valdo ne batu per stalą daužantis Nikita Chruščiovas, o daug kartų pavojingesnis lyderis.

Lapkričio 28 d. Ukraina minėjo 1932–1933 metais Sovietų Sąjungos vadovybės dirbtinai sukelto bado – holodomoro – 90-ąsias metines. Badmečio metu Ukrainoje mirė 7 milijonai žmonių. Josifas Stalinas jau nuo 1926 m. turėjo tikslų numalšinti ukrainiečių laisvės siekius, o valstietiją, kuri priešinosi kolektyvizacijai, nutarė pažaboti badu. Iš Ukrainos valstiečių buvo rekvizuota 11,5 mln. tonų grūdų ir kaimuose žmonėms nebepakako maisto.

Propaganda Rusijoje jau tuomet sėkmingai veikė. Užsienio šalių žurnalistams ir šiaip garbiems svečiams buvo organizuojamos parodomosios kelionės po šalį. Ant rusų kabliuko užkibo ir daug žymių žmonių, kad ir Bernardas Shaw, kuris, sužavėtas sovietų valdžios vaišingumu, grįžęs į Londoną, tvirtino, jog nematęs nė vieno badaujančio žmogaus.

Rusai šiandien stengiasi ukrainiečius palikti be šilumos, vandens, elektros. Operacinėse operacijų metu dingsta elektra. Ar nebūtų galima viso pasaulio rusų ambasadose atjungti šildymo, vandens, elektros?

Ir baigti norisi šviesesne žinia. Kelionę pradeda Kalėdų Seneliai. Šiauliuose gana daug puikių Senelių. Nors aš kažkodėl norėčiau išskirti Gediminą Beržinį. Tiesiog norisi jį pavadinti žmogumi reiškiniu. 1999 metais, kai likimas parbloškė į Šiaulius, vieną vakarą kažkas į duris paskambino. Atidaręs pamačiau besišypsantį mielo veido vyriškį. „Aš esu Gediminas Beržinis, – prisistatė jis. – Aš būsiu tavo angelas sargas.“ Kadangi angelais sargais tikiu, tad jo pasirodymas manęs nenustebino. Naujasis angelas pareiškė, jog nori mane pavedžioti po miestą ir parodyti svarbiausias vietas, kurias aš per tiek nebuvimo gimtinėje galėjau pamiršti.

Iškart susiruošiau. Pirmiausia nužingsniavome į nedidelę kavinukę pavadinimu „Kišenė“. Dvylika sėdimų vietų lanku aplink barą ir už jo besisukiojantis barzdotas it Jėzus barmenas man priminė Paskutinės vakarienės salę. Barmenas iškart pasiūlė įvairiausių trunkų, vyravo draugiška atmosfera, kiekvienas su kiekvienu galėjo kalbėtis, todėl iškart nusprendžiau, jog angelas sargas mane veda gana teisingais keliais. Tad šiandien norisi palinkėti laimingo kelio į šventes jam ir visiems Kalėdų šaukliams.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt