Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Skaitant James Clear knygą „Atominiai įpročiai“, mane sudomino naujas sisteminis požiūris, kaip išsiugdyti gerus įpročius, atsisakyti blogų ir palengva žygiuojant pasiekti norimų rezultatų. Atrodė, kad aš kažką panašaus esu pergyvenusi. Tada prisiminiau savo patirtį, kai netikėta bėda privertė keisti VISKĄ.
Visiems mums tenka susidurti su gyvenimo iššūkiais, patirti nesėkmių. Mano iššūkis buvo liga, kurią parsivežiau iš vienos kelionės. Liga labai reta ir vadinosi „Guillain barre sindromas“. Tada ji galėjo radikaliai pakeisti mano gyvenimą: galėjau numirti, tapti priklausoma ir atsisėsti į neįgaliųjų vežimėlį, bet… ir galėjau pasveikti. Pasveikti!!!
Patirtis kovojant su liga ir jos galimomis pasekmėmis padovanojo man labai svarbią pamoką. Aš ir mano artimieji buvome išsigandę ir negalėjome patikėti, kas per kelias dienas nutiko. Jaučiau, kad ligos pasekmės daug priklauso nuo mano pastangų, tą išgirdau ir iš medikų. Jie sakė: „Padarėm viską, ką galime geriausia, o dabar viskas Tavo rankose“. Supratau – turiu sau padėti – kaip tas Miunchauzenas – paimti save už plaukų ir ištraukti iš šitos „bėdos“. Turiu pakeisti mąstymą, nepasiduoti pesimistinėms mintims ir tvirtais argumentais įrodyti sau, kad kitos išeities nėra ir tai, ką darau, yra geriausia šioje situacijoje. Nuspręsti lengva, bet padaryti… kai nėra jėgų.
Tad nuo ko pradėti? Pirmiausia – pakeisti neigiamus įsitikinimus, pavyzdžiui, kad mano amžius sutrukdys organizmui kovoti su liga ir liksiu priklausoma, likusį gyvenimą gyvensiu neįgaliojo vežimėlyje. Tą, beje, ir tvirtino vienas su mano ligos eiga susijęs mokslinis tyrimas ir likimo draugų pasipasakojimai bei patarimai iš šalies. Kad pasisektų, turėjau neprisirišti prie neigiamos informacijos ir pradėti veikti. Kasdien reikėjo milžiniškų fizinių ir psichologinių pastangų. Toli gražu tai nebuvo malonu, skausmas visada buvo šalia.
Pradėjau nuo mažų pokyčių, nes raumenys po paralyžiaus buvo sunykę, tad reikėjo psichologiškai ištverti negalios būseną ir pradėti judėti. Žinojau, kad jokiu būdu neturiu pasiduoti ir kas dieną mankštintis (tuos pratimus dar metus intensyviai kartojau, galų gale tai tapo būtinybe ir net malonia, nes po to jausdavausi gerai), nors pradžioje man labai nepatiko kartoti ir kartoti vis tuos pačius pratimus… Beje, jau trejus metus po ligos esu susidraugavusi su sportu ir kiekvieną kartą pasportavusi jaučiuosi žvaliai. Tai ir motyvuoja toliau taip elgtis. Kiekvienas nedidelis laimėjimas ar persilaužimas suteikdavo jėgų ir sustiprindavo motyvaciją. Žinia, mažos pergalės – persilaužimo momentai dažniausiai ir apvainikuoja daugelį ankstesnių veiksmų, kuriais ir sukuriamos sąlygos pokyčiui. Sakoma: „Lašas po lašo ir akmenį pratašo“. O kiek reikėjo tų lašų… kiek prisimenu… labai daug… Žiauriai daug.
Pradžia buvo sunki – buvo nusivylimų, kartais pagalvodavau „Jau du mėnesius intensyviai mankštinuosi ir vis dar negaliu pastovėti ant kojų ir rankos neklauso, kaip gyvensiu toliau“, „Ką aš darau ne taip?“. Tada atrodė, kad pastangos nė iš vietos nepajudėjo, tik ašaros ir dar didesnis nuovargis. Mano veiklos rezultatai atėjo negreitai, kol neperžengiau lemiamos ribos, tai yra nepamačiau savo pastangų pažangos ir neatsidūriau naujajame veikimo lygmenyje – kada galėjau sau pasakyti: „Dabar jau galiu Tai“. Toliau sekė vis kitas ir vis tobulesnis reikšmingas mažas žingsnelis. Kokie jie tuomet buvo svarbūs!
J.Clear ne tik įkūrė „Įpročių akademiją“, bet pakeitė supratimą apie pažangą ir sėkmę. Jis išskyrė tris elgesio keitimo lygmenis: rezultatų, proceso ir giliausią lygmenį – asmenybės keitimą. Kaip juos paaiškinti? Rezultatai yra tai, ką gauname (noriu būti lieknas, parašyti knygą ir pan.), procesai – tai, ką darome (jei laikysiuosi dietos, tapsiu liekna) ir asmenybė – tai, kuo tikime. Daugelis iš mūsų dažnai net nepagalvoja apie asmenybės keitimą. Mes nekeičiame požiūrio į save ir nesuprantame, kad senoji asmenybė trukdo įgyvendinti pokytį. Už kiekvienos veiksmų sistemos slypi mūsų įsitikinimų sistema, kuri yra veiksmų variklis. Mano atveju, tokiu varikliu tapo – noriu būti sveika (mano rezultatas). Tai įvyks, jeigu mankštinsiuosi, nuolat koreguosiu savo įsitikinimus ir tobulėsiu, būsiu sveika (mano procesas). Įsitikinimai mus formuoja, o įpročiai nulemia mūsų asmenybę. Jeigu elgesys nesuderinamas su asmenybe, jis ilgai netrunka. Pasak autoriaus, sunku pakeisti įpročius, nepakeitus už jų slypinčių įsitikinimų, nulėmusių mūsų ankstesnį elgesį. Dabar prisimenu ir suprantu, kokie svarbūs buvo net mažiausi nauji mano įpročiai, kurių dėka keitėsi ir asmenybė.
Pagal James Clear, įpročių reikia laikytis pakankamai ilgai, pastangos kaupiamos lyg saugykloje ir tik tada įveiki tikslą. Visi dideli dalykai prasideda nuo smulkmenų. Man viskas atrodė kitaip. Galvojau, kai pasieksiu tikslą, būsiu laiminga. Tačiau autorius, kuris taip pat tik per savo didžiulę traumą atrado įpročių galią ir suprato, kad tikslo įgyvendinimas gyvenimą pakeičia tik akimirkai. O iš tikrųjų reikia pakeisti tai, kas lemia tuos rezultatus – mūsų įpročius. Reikia suformuoti naujus. Procesas turi būti malonus. Kai išsprendžiame rezultatų problemas, jas išsprendžiame tik laikinai. „Kai esama daug kelių į laimę, beprasmiška apriboti savo pasitenkinimą tik vienu scenarijumi… Kai ima patikti procesas, o ne rezultatas, nebereikia laukti, kada galėsite leisti sau būti laimingam,“ – pastebi autorius.
Kodėl taip sunku išsiugdyti gerus įpročius ir lengva grįžti prie blogų. Kas trukdo nugalėti trukdančius įsitikinimus? Kodėl įpročių keitimas yra iššūkis? Kaip įpročiai formuoja asmenybę? Taip, matyt, yra todėl, kad mes bandome pakeisti ne tą dalyką arba ne taip. Dažnai mes koncentruojamės į tai, ko siekiame, tai yra orientuojamės į rezultatus. Alternatyva – pradėkime nuo to, kuo norime tapti ir tai jau susiję su mūsų asmenybe. Susirašykime įpročius, kuriais tikime ir norime juos išsiugdyti ir nuolat vėl grįžkime, papildykime, jeigu reikia, kiekvieną kartą patys ieškodami vis naujų argumentų, kodėl mes to norime, argumentų, kurie sužadintų malonumo jausmą. Sukurkime patogias aplinkybes, pajuskime malonumą iš tos veiklos. Palaikykime save. Pasirinkime būdą – kaip, laiką – kada, kiek kartų ir kokiu laiku tai darysime ir apgalvotai veikime. Įpročiai yra ko ne svarbiausias veiksnys, kurį galime kontroliuoti. Autorius pateikia patikrintą sistemą, kad, jeigu norite pakeisti įpročius, o nesiseka, problema ne jūs, o netinkama sistema (kaip minėjau, kažką darote ne taip), užkertanti kelią pokyčiams.
Įpročiai derinami su apgalvota veikla sukuria pagrindą mūsų meistriškumui. Meistriškumas – tai yra procesas, kurio metu dėmesys apribojamas iki mažyčio sėkmės elemento, kartojant veiksmą tol, kol jo išmokstame. Kiekvienas įprotis yra langas į kitą veiklos lygį ir šis ciklas begalinis. Jūs net neįsivaizduojate, koks jūs galite būti ir kas prieš jus gali atsiverti…
Gyvenimas nuolat keičiasi, todėl turite stebėti, ar senieji įpročiai ir įsitikinimai tebetarnauja jums. Prisiminkime kinų filosofo Laozi išmintį „Vanduo moka būti naudingas viskam, kas yra visatoje, ir niekuomet nekovoja… jis panašus į Dao, kuria, bet nesisavina, veikia, bet nesipuikuoja“. Būkite kaip vanduo… naudingas ir reikalingas visiems, nes jis drėkina ir girdo, ramina, nelenktyniauja ir su niekuo nesivaržo, kuris, aplenkdamas bet kokią kliūtį, veikia išnaudodamas įvairias aplinkybes, o ne kovoja su jomis.
Romualda Bartulienė