Sunkioji Rusijos liberalų artilerija

Pasaulis

Jungtinių Pajėgų operacijos nuotr.

Ry­tas Sta­se­lisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

258789

Suintensyvinusi savo kariškių atakas keliomis kryptimis Rusijos–Ukrainos karo fronto linijoje, Maskva palydėjo jau girdėta, tačiau švelniau skambančia muzika. Rusijoje tebesantis (t. y. neemigravęs) opozicine save laikančios politinės partijos „Jabloko“ lyderis Grigorijus Javlinskis paskelbė tekstą, pavadintą „Nustokite!“ (rus. «Прекратите!»), kuriame ragina kariaujančias šalis nutraukti ugnį.

Kitaip tariant – nesiaiškinti, kas pradėjo ar kas pradėto karo kaltininkas, o tiesiog nutraukti ugnį ir pradėti politines derybas.

Pono Javlinskio požiūris būtų simpatiškai priimtinas – veik humanistinis, jeigu ne keletas „bet“ ir „tačiau“. Viena vertus, jo atliekama muzika iš esmės atitinka tą, ką jau kelis mėnesius transliavo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo aplinka: esą „palikime nuo 2022-ųjų vasario 24 d. susiklosčiusią status quo ir sėskime derėtis“. Nes tokiu atveju galėtume derėtis dėl visų įmanomų politinių klausimų, išskyrus, žinoma, rusų kariškių okupuotas ir, beje, jau formaliai aneksuotas Ukrainai priklausančias teritorijas, nors ir pripažįstamas tarptautiniu lygiu. Nes, kaip sakė p. Putino parankinis, buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas, o dabar kartoja „liberalas“ Javlinskis, Rusija šio karo negali pralaimėti, nes branduolinė valstybė, kariaudama su nebranduoline (neturinčia branduolinio ginklo), pralaimėti negali iš principo.

Nors paskutinis teiginys menkai susijęs su tikrove, nes „branduolinės“ JAV XX a. antrojoje pusėje pralaimėjo Vietname, „branduolinė“ Sovietų Sąjunga – atitinkamai Afganistane. Be to, galėtume savęs įdomiai klausti: tai pergale ar pralaimėjimu 2021 m. baigėsi JAV invazija į tą patį Afganistaną, kuriame amerikiečiai beveik du dešimtmečius rėmė pasaulietinę tos šalies Vyriausybę, tačiau galų galų gana gėdingai išsinešdino?

Šioje vietoje labiau stebina, kaip stebuklingai Rusijos „liberalų“ akivaizdžiai Vakarams transliuojami naratyvai atitinka Kremliaus interesus ir pasakojimus.

Skirtumų ir niuansų, žinoma, yra. Tarkime oficiali Maskva niekada nepripažino, kad nuo rusų atakų labiausiai kenčia Ukrainos civiliai. Juo labiau kad Rusijos kariškiai kryptingai žudo taikius užpultosios šalies gyventojus (vien žuvusių karo metu ukrainiečių vaikų skaičius artėja prie pusės tūkstančio). Ponas Javlinskis gi apie vaikus tekste kala vieną pagrindinių akcentų: „Ir svarbiausia – kas valandą šiame kare žūvančių žmonių neįmanoma sugrąžinti niekada – nei pusantrų metų amžiaus Makaro ir 15 metų Anios iš Dnepro (vaikai, kurie žuvo nuo rusiškų raketų ir bombų), nei 9-mečio Ivano iš Donecko, nei 8-metės Ninos iš Jeisko.“ Šis pavyzdys – pats ciniškiausias, nes kalba apie vaiką, žuvusį Rusijos Jeisko mieste, netikėtai ant gyvenamojo namo nukritus ne ukrainiečių raketai ar bombai, o Rusijos karo lėktuvui – vienam tų, kurie skraidė į oro kovas ir bombardavimus Ukrainoje.

Pretenzinga tezė mane grąžino į senesnius laikus, kai 2009 metų pavasarį kartu su kolega iš „Verslo žinių“ darėme interviu su buvusiu Rusijos vicepremjeru, ekonominių reformų „tėvu“ toje šalyje – Jegoru Gaidaru (1956–2009). Tąsyk jo tiesiai šviesiai paklausiau: kodėl jis, būdamas valdžios nuošalėje, tačiau matydamas, kur link jo šalį veda p. Putinas (o, kad tąsyk bent būtume numanę, kur jis ją nuves!), tyli, vengia kritikos? Jis kelias akimirkas pagalvojo ir tarė: „Ko gero, dėl to, kad nenoriu, jog mano šalis vėl rastųsi prie prarajos krašto, kur jau kartą buvo.“ Jis turėjo galvoje XX a. pabaigą, Sovietų Sąjungos žlugimo laikus.

Praėjus pusmečiui nuo šio interviu, p. Gaidaras paliko šį pasaulį palikdamas mįslių – kaip jis būtų elgęsis, p. Putino režimui Rusijoje suklestėjus ligi savo apogėjaus? Būtų stojęs vienon greton su radikalia režimo kritike Valerija Novodvorskaja (1950–2014) ar Helsinkio grupės lydere Liudmila Aleksejeva (1927–2018), o gal elgtųsi panašiai, kaip jo kolega tuometėje Rusijos Vyriausybėje – Anatolijus Čubaisas, kuris karo pradžioje tiesiog atsistatydino iš p. Putino patarėjo pareigų ir išvyko į užsienį?

Solidų „liberalizmo“ stažą turintys Rusijos politikos veikėjai šiandien tampa Kremliaus sunkiąja artilerija. Artilerija, kuri šaudo į Vakarų „špokinyčią“. Čia ir „liberalas“ Javlinskis, ir Nobelio taikos premija apdovanotas žurnalistas Dmitrijus Muratovas, kurio vadovaujama „Novaya gazeta“ paskelbė aptariamą tekstą, ir dar šį vasarį prasidėsianti kasmetė Miuncheno saugumo konferencija. Kuriai transliuojama: nutraukime ugnį, leiskite pasijusti p. Putinui nugalėtoju, atimkime teritorijos dalį iš Ukrainos ir vėl ramiai beigi draugiškai gyvensime...

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt