Sunaikintų policijos nuovadų pareigūnų likimai – knygoje

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT

298507

Kaip sužinoti, jaunuolis bus doras policininkas ar nelabai? Gintautas Šarauskas, daugiau nei 30 metų gyvenimo atidavęs įvairioms teisėtvarkos struktūroms, sako, kad būtent vaikystėje, jaunystėje, pirmaisiais darbo metais pasimato, ar pareigūnas trokšta tik valdžios, ar padėti ir tarnauti žmonėms. Praėjusį savaitgalį dabar pensijoje esantis G. Šarauskas Radviliškio kultūros centre pristatė antrąją savo knygą „Pradangintos nuovados... Jos šalia!“

– Kaip kilo idėja parašyti knygą apie nuovadų pareigūnų likimus? Juk tai turėjo būti gana rizikinga – pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, formuojantis policijai, į struktūras sulindo įvairiausio plauko žmonių, kurie tikrai ne pagarbos buvo verti.

– Norėjosi parašyti apie tuos eilinius regionų, miestelių pareigūnus miesteliuose, kaimukuose, kurie yra unikalūs, neeiliniai, nepastebėti, neįvertinti, nes visur juk matosi tik Vilnius, tik didieji miestai. 2019 m. pirmą knygą „Prakalbinto stalo istorija“ su Sidu Aksomaičiu išleidome apie policijos kriminalistą-ekspertą Kazimierą Liepą, kriminalisto-eksperto profesiją, o dabar parašiau apie nuovadas. Jas panaikino, nors regionų nuovadose dirbantys žmonės išskirtinai labai svarbūs. Viena šnekama, o kita daroma Lietuvoje. Sakoma, kad policija turi būti arčiau žmogaus, o iš tikro ji tolsta. Ir į policijos komisariatus taip lengvai neužeisi. Todėl labai norėjosi papasakoti nuovadose dirbusių žmonių likimus. Juolab kad policijos nuovados – istorinis teisėsaugos paveldas.

Kny­go­je ra­šo­ma ne tik apie uni­ka­lius Rad­vi­liš­kio r. po­li­ci­jos nuo­va­dų pa­rei­gū­nus, bet ir pri­si­me­na­ma Sme­to­nos lai­kų Lie­tu­vos po­li­ci­jos is­to­ri­ja, juo­kin­gos tar­pu­ka­rio po­li­ci­jos pa­tir­tys.

– Kokie šie žmonės?

– Baisogalos nuovados policijos viršininkas Zenonas Antanas Gailevičius – unikalus žmogus, į knygą įdėjau, regis, 25 jo eilėraščius. Jis net sukūrė Baisogalos policijos nuovados himną. Lietuvoje tokio dalyko, kad policijos nuovada turėtų himną, daugiau niekur nėra. Šis buvęs pareigūnas ne kartą apdovanotas už darbą, turi ir vardinį ginklą, yra Baisogalos garbės pilietis, bendruomeniškas, kone visuose renginiuose dalyvauja. Jis ir skaitovas, renginių vedėjas iki šiol aktyvus.

Jei kalbėtume apie Šeduvą, tai kapeloje „Šeduvos bernai“ du pagrindiniai žmonės yra buvę Šeduvos policijos nuovados darbuotojai. Vadovas Gintaras Rutkauskas užsiėmė nepilnamečių klausimais, o Kęstutis Bartkus dirbo apylinkės inspektoriumi. Nuovadoje dirbęs Rimantas Benaitis drauge su kolegomis prieš kelerius metus net įvertintas trečiąja vieta „Metų seklio“ konkurse. Jis iki šiol aktyvus sportininkas, yra fotografas, knygos pristatyme eksponuota ir jo fotografijų paroda.

Šiaulėnuose dirbo unikali pareigūnė Meilutė Kubilienė. Jos atėjimo į policiją istorija labai įdomi. Tuomet buvo įprasta, kad apylinkės inspektoriai yra vyrai, o atėjo moteris. Ji norėjo būti būtent apylinkės inspektore. 1998 metais dar laukiniai vakarai čia klestėjo, žiaurus laikotarpis, Rusijos krizė, žmonių priėmimas sustabdytas, tie, kurie ištarnavo 20 metų, patys profesionaliausi, visi išvaryti lauk. O ji išsireikalavo... Vėliau ji nominuota apskrities geriausia apylinkės inspektore, iki šiol dirba Radviliškio policijoje. Ir vyrai prieš moterį pasitempė. Ji visiems įrodė, kad yra ne tik rankų lenkikė, laurų prisiskynusi ne kartą, bet ir pavyzdys visiems tarnyboje.

„No­rė­jo­si pa­ra­šy­ti apie tuos žmo­nes, pir­mi­nės tei­sė­sau­gos gran­dies pa­rei­gū­nus, ku­rie yra uni­ka­lūs, sa­vo­tiš­kai neį­ver­tin­ti, bet iš­skir­ti­niai“, – sa­ko G. Šarauskas. (Ri­man­to Be­nai­čio nuo­tr.)

– Policijų nuovadų panaikinimas – valdžios klaida?

– Radviliškio krašte veikė trys nuovados: Baisogalos, Šeduvos ir Šiaulėnų. Radviliškis juk yra rajono pakraštyje, žmonėms sudėtinga tolimus atstumus vykti iki centro, todėl nuovados jiems buvo lengviau pasiekiamos.

Dabar kritinė situacija dėl pareigūnų. Sostinėje net 10 tūkst. Eur išmoka skiriama, kad tik ateitų jaunas pareigūnas dirbti. Bet jam iki profesionalo dar toli toli. Radviliškio kriminalinei policijai vadovavau iki 2005 m., man nuovadų pareigūnai buvo pagrindiniai pagalbininkai. Jie juk žinojo visus ir viską: kas apsiženijo, kas numirė, kas su kuo susipyko, kas pas ką naktimis ir dienomis eina. Akys ir ausys.

Ir dabar, jei nuovados būtų, jos būtų tas policijos rezervas, kuriame galėtum atsirinkti, patikrinti labiausiai motyvuotus, norinčius dirbti, tapti profesionalais žmones. Nuovadose mes pareigūnus galėjome stebėti, auginti. Žinoma, buvo ir kriminalinių istorijų su jais, ir kad informaciją teikdavo ne kam reikia. Daug žmonių teko atsisakyti. Toks laikotarpis buvo. Pati policija formavosi, patrauklumo bei noro tapti statutiniu žmogumi nebuvo.

Ne paslaptis, kad į policiją eidavo ir tie, kurie troško tik valdžios – gausiu lazdelę, galėsiu valdžią rodyti. Šis reiškinys nedingęs iki šiol, motyvas tapti pareigūnu, kai kam dar yra valdžios troškimas. Noras būti dideliu viršininku, antpečių, žvaigždučių, turint vos vidurinį išsilavinimą... Norint eiliniu kriminalistu dirbti, reikia mažiausiai penkerių metų, kad jis savarankiškai pradėtų dirbti, susiformuotų tvirtas tyrėjas.

Kriminalistai sako, kad, analizuojant patį pikčiausią nusikaltėlį, reikia žiūrėti į jo vaikystę. Lygiai tas
pats ir dėl pareigūnų – reikia žiūrėti į jo vaikystę, kaip jis augo ir kokia motyvacija tapti pareigūnu. Ar jis eina valdžios gauti, kažkam atkeršyti, ar padėti žmonėms.

Tikrai buvo, kad niekur nepritampantis žmogus ateidavo į nuovadą dirbti. Bet kiekvienoje srityje galima tokių surasti. Buvo tragiškų nuovadų, bet kai kurios buvo ir pavyzdinės.

Man labiausiai gaila, kad policijos reformos darytos regionų sąskaita. Rajonuose labai skurdu dabar pareigūnų, o problemos gilios dėl narkotinių medžiagų, smurto šeimose. Sostinėje dirbantys pareigūnai sako, kad turėtų dėmesio skirti visoms apskritims, bet yra paskendę vien Kauno krašto organizuoto nusikalstamumo kriminaliniuose reikaluose. Darbo krūvis regionuose nenormalus, padalinių vadovai sako: „Paduodu eilinę naują bylą tyrėjui, tai tam pareigūnui jokio džiaugsmo - tik gilūs atodūsiai ar net priekaištai. Todėl ypač nukenčia tyrimo kokybė...“

Kny­gos pri­sta­ty­me su­si­rin­ko vi­sas bu­vu­sios nuo­va­dos ko­lek­ty­vas. (Ri­man­to Be­nai­čio nuo­tr.)

– Bet policijos nuovados prieš trisdešimt metų kurtos, suprantant jų svarbą?

– Tai ir politinis sprendimas. Policiją norėta padalyti į dvi dalis. Kad nuovados priklausytų savivaldybėms, o kita dalis priklausytų Vidaus reikalų ministerijai, Policijos departamentui. Todėl vyko tokia politinė kova, vieni kitus kaltino skaldymu, kiti aiškino, kad policija turi būti vieninga.
1990–1991 metais vyko tokia arši kova. Finansavimas taip pat strigo. Vienos savivaldybės nuovadas finansavo, kitos ne, skyrėsi nuovadose dirbančių žmonių atlyginimai. Galų gale dėl finansavimo problemų reformos ir nesibaigė. Nepriklausomybę kiekvienas įsivaizduodavo savaip, rusiškos sistemos suvokimas ir įtaka jausdavosi. Pareigūnas turi būti objektyvus, nepriklausomas, bet neretai dar iki šių dienų paklusnumas, lojalumas viršininkui, o ne įstatymui, yra svarbesnis. Neva, jei lojalus viršininkui, esi geras darbuotojas.

– Ką labiausiai akcentuojate savo knygoje?

– Bendruomeniškumą. Man norėjosi parodyti, kaip susiklostė nuovadų pareigūnų likimai vėliau. Yra pareigūnų, tapusių aktyviais bendruomenių nariais. Baisogalos policijos nuovadoje pasižymėjo ypač labai stiprūs vadovai – jau minėtas Zenonas Gailevičius, Arvydas Jacyna. Jų kolektyvas iki šiol draugauja šeimomis, vyksta į keliones, rengia baidarių žygius, sporto varžybas. Baisogaloje su bendruomene jie organizuoja protų mūšius „Šaukštu proto neįkrėsi“. Ilgus metus kaimyninių rajonų komandos ten važiuodavo, susirinkdavo net 30 komandų. Graži iniciatyva ir žmonių užimtumas.

Nuovados viršininkas Gailevičius principingumu ir išskirtinumu garsėjo. 1972–1973 m. milicijoje jis dirbo turėdamas ilgus plaukus. Įsivaizduojate? Meniška siela. Kai visi stojo į komunistų partiją, jam net minčių tokių nebuvo. Aplink jį susibūrė ir stipri komanda.

Esu tikras, kad gerus pavyzdžius reikia iškelti, parodyti. Dažnai regionų, miestelių, kaimiškų vietovių gerieji žmonės lieka nuošaly, neįvertinti. Ypač pirminės grandies. Tuos žmones reikia motyvuoti, parodyti, kad jie dirbo gerai savo darbą, verta eiti tik pirmyn.

Pirmojoje savo knygoje rašiau apie K. Liepą, išaiškinusį senukų žudikus – romų gaują. Automatizuotos pirštų atspaudų sistemos dar nebuvo, K. Liepa rankiniu būdu rastą delno atspaudą, papiliarinius raštus studijavo. Čia tokio kruopštumo reikėjo. Galite įsivaizduoti džiaugsmą, kai pavyko atspaudo sutapimus – įrodymus – rasti... Nusikaltėliai pasitaikė ypatingi... Tardymo būdus teko taikyti irgi ypatingus. Rimtas nusikaltėlis, kuris perėjo Sibiro lagerius, Rusijos kalėjimus, žino, kad jei pareigūnai naudoja fizinį smurtą, tai turi problemų – jie jokių įrodymų neturi. O mes po kruopelytę įrodymus dėliodavome, mums sekdavosi, mes dirbdavome netradiciniais būdais, išradingai panaudodavome įvairiausius metodus.

Kriminalistų-ekspertų tyrimo reikšmė, tiriant nusikaltimus, yra milžiniška. Paskatinimai, ordinai, medaliai, vardiniai ginklai – apdovanojami komisarai, bet įrodymai juk gimsta ir ekspertų dėka. Pėdsaką, patį reikalingiausią, aptikti – menas. Čia reikia uoslę turėti, nuojautą ir ne bet kas tokių savybių turi.

Ne veltui Radviliškio policijos komisariato pareigūnų kolektyvas apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi... Kiekvienas Radviliškio krašto policijos pareigūnas, prisidėjęs prie sunkių ir rezonansinių nusikaltimų išaiškinimo, – tikras Radviliškio krašto riteris. Be policijos nuovadų darbuotojų indėlio tai paprasčiausiai būtų neįmanoma padaryti. Todėl tokia sugalvota knygos serija...

Man plaukai slenka nuo galvos, kai žiūriu šou televizijos laidas apie pareigūnus... Uždrausti jas reikia, ten toks neprofesionalumas rodomas. Atvažiuoja patrulis į įvykio vietą, į apiplėštą butą įlipa per balkoną, ištrypia viską ir tada jau laukia ekspertų.

– Jūs turbūt mokykloje gerai rašinius rašėte, jei jau antrą knygą išleidote?

– Ne, nepasakyčiau. Žodžių trūkumas jautėsi (juokiasi). Kai mokytoja mane mokė lietuvių kalbos, sakydavo, kad jei žodis sakinyje kartojasi – jau blogai. Pasakojo apie žodžius parazitus, mokė rašyti ne triaukščiais sakiniais, o trumpais, paprastai mintį pasakyti. Išduosiu paslaptį, kad žodis tikras parazitas – „buvo“... Galima jį pakeisti kitu ar visai nevartoti. Ir labai svarbu parašius pagalvoti, kuriuos žodžius išmesti, kad mintis ir idėja liktų ta pati.

Knyga išleista 500 egzempliorių tiražu – savam ratui. Knygos redaktore tapo mano kolegė Raimonda Ruseckaitė, su kuria Radviliškio kriminalinėje policijoje dirbau iki 2005 m. Ji dabar dirba Šiaulių apskrities VPK. Visai netikėtai išsikalbėjome, kad jos pirmosios studijos – lietuvių filologija. Ji redagavo tekstą, taip tapo bendrininke (juokiasi). Jos draugas Tomas Janutis yra dirbęs Baisogalos policijos nuovadoje. Jo ir tėvas, ir dėdė yra dirbę šioje nuovadoje, tokia dinastija susidėliojo. Jei Radviliškio r. policijos nuovadose nebūtų buvę įdomių žmonių, dinastijų, knygos ir nebūčiau rašęs.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt