Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Flickr.com nuotr.
Reporteris MindaugasŠaltinis: Etaplius.lt
Lietuvoje su pirmojo ir antrojo tipo cukrinio diabeto keliamais iššūkiais kasdien susiduria beveik 120 tūkst. gyventojų. Viena iš jų, daugiau nei dvidešimtmetį su pirmojo tipo diabetu gyvenanti iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ įkūrėja Giedrė Valavičiūtė, sako, kad iš pradžių į diabetą ji žiūrėjo atsainiai, tačiau su branda atėjęs sąmoningumas paskatino ieškoti naujausiomis technologijomis paremtų gliukozės valdymo būdų.
giedre-valaviciute.jpg
Pasak „Dexcom“ kovotojos G. Valavičiūtės, jos diabeto istorija prasidėjo dar paauglystėje, kai tiek informacijos, tiek galimybių kokybiškai valdyti diabetą buvo gerokai mažiau nei šiandien: „Diabetą turėjo tiek mano teta, tiek mano močiutė, todėl šią būklę jau vaikystėje mačiau iš arti. Teta dar senoviniais švirkštais turėdavo leistis insuliną, močiutė nuolat privalėdavo sekti savo mitybą. Dėl informacijos trūkumo iki galo nesupratau diabeto keliamo pavojaus sveikatai, tad į jo kontrolę iš pat pradžių žvelgiau kiek atsainiau. Visgi, nepaisant mano požiūrio, diabetas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.“
Diagnozė sukrečia ir sergančiųjų, ir artimųjų pasaulį
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos vadovė profesorė Rasa Verkauskienė pažymi, kad nors šalyje šiuo metu oficialiai diabetas diagnozuotas apie 120 tūkst. asmenų, tikrieji skaičiai gali būti gerokai didesni.
„Higienos instituto duomenimis, pirmojo tipo diabetu serga apie 7 tūkst. žmonių, iš kurių apie 900 yra vaikai iki 18 metų. Antrojo tipo diabetu serga daugiau nei 110 tūkst. žmonių, tačiau dar maždaug tiek gyventojų ši būklė yra nediagnozuota. Labiausiai paveikiami yra su pirmojo tipo diabeto būkle susiduriantys asmenys ir jų artimieji. Susidūrę su diabetu žmonės privalo nuolat galvoti apie pagrindinius veiksnius, nuo kurių priklauso jų sveikata ir gyvenimo kokybė: stebėti gliukozės kiekį kraujyje ir priklausomai nuo vartojamų angliavandenių kiekio ir fizinio aktyvumo apskaičiuoti leidžiamo insulino dozes“, – sako R. Verkauskienė.
Anot jos, sergantiems antrojo tipo diabetu gydymo insulinu poreikis atsiranda daug vėliau: „Laikantis sveikos gyvensenos bei pritaikius gydymą, palaikantį normalų gliukozės kiekį kraujyje ir apsaugantį nuo širdies ir kraujagyslių ligų, egzogeninio insulino poreikio ir didesnės neigiamos diabeto įtakos organizmui galima išvengti tikrai ilgą laiką.“
Diabeto kontrolę gerina modernios technologijos
G. Valavičiūtė pratęsia, kad laikui bėgant, aplinkui ėmė daugėti informacijos, kaip turėtų atrodyti tinkamas diabeto kontroliavimas, tobulėjo ir diabeto valdymo priemonės, todėl jos požiūris į būklę ėmė keistis.
„Mano diabeto valdymo pagrindai atėjo kiek vėliau – iš pradžių nesuprasdavau, ką apskritai daro insulinas, kam jo reikia, kodėl negalima leistis didelių jo kiekių. Bręsdama tapau sąmoningesnė mane supančiai aplinkai, o tuo pat metu ir savo būklei. Be to, jautresnis diabetui tapo ir pats organizmas, todėl jį ignoruoti tapo pavojinga. Galiausiai mano kasdienybę pakeitė ir naujomis technologijomis paremti kontrolės būdai“, – teigia pašnekovė.
Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos vadovė akcentuoja, kad praeityje taikytus diabeto valdymo metodus galima vadinti archajiškais – vos prieš keturiasdešimt metų su diabetu gyvenantys žmonės gliukozės kiekį kraujyje turėdavo tikrintis poliklinikoje, o insuliną leistis su prieš injekciją virintomis adatomis, nes vienkartinių adatėlių nebūdavo.
„Viskas pasikeitė atsiradus vienkartiniams švirkštams ir gliukomačiams – tai buvo milžiniškas šuolis diabeto kontrolės srityje. Tiesa, pastaraisiais metais diabeto valdymą, ypač pirmojo tipo diabeto diagnozę išgirdusiems asmenims, į kitą lygį perkėlė naujosios technologijos – insulino pompos ir nuolatiniai gliukozės matuokliai, leidžiantys pastoviai stebėti gliukozės kiekį, įžvelgti tendencijas ir imtis atitinkamų veiksmų. Tyrimai rodo, kad šie prietaisai ne tik padeda išvengti sveikatai pavojingos hipoglikemijos – per žemo gliukozės kiekio organizme ar ketoacidozės – per aukšto kiekio, bet ir ženkliai palengvina diabeto valdymą, pagerina gyvenimo kokybę“, – tvirtina R. Verkauskienė.
Suvaldyti diabetą padėjo nuolatinis gliukozės matuoklis
Anot G. Valavičiūtės, jai imtis pokyčių kontroliuojant diabetą padėjo nuolatinio gliukozės matuoklio įsigijimas: „Pradėjus naudoti šį prietaisą, ėmiau dažniau stebėti gliukozės kiekį organizme, stengtis, kad jis kuo mažiau šokinėtų. Reaguoti į pokyčius ne tik insulinu, bet ir išnaudoti susikaupusią energiją fizinio krūvio pavidalu. Pavyzdžiui, mano naudojamas nuolatinis gliukozės matuoklis yra sujungtas su telefonu, todėl dabar jo tikrinimas gerokai dažniau yra susijęs su gliukozės sekimu.“
Anot jos, toks nuolatinis gliukozės kiekio organizme stebėjimas neabejotinai palengvina kasdienybę, taip pat leidžia kasdien išvengti iki 10 dūrių, sekant gliukozę: „Nuolatinis gliukozės matuoklis rodo, kada gliukozės kiekis organizme kyla ar krenta, tai leidžia užkirsti kelią hipoglikemijai ir išlaikyti kreivę normos ribose. Galimybė nuolat stebėti duomenis tampa didele pagalba valdant diabetą.“
R. Verkauskienės teigimu, šiandien nuolatinius gliukozės matuoklius naudoja apie 80 proc. pirmojo tipo cukriniu diabetu sergančių lietuvių: „Šiuos prietaisus rekomenduojame rinktis visiems pirmojo tipo diabetu sergantiems žmonėms jau nuo pat ligos diagnozės, nes jų kontrolė visais atvejais reikalauja griežtesnės priežiūros. Tiesa, nuolatiniai gliukozės matuokliai padeda valdyti ir antrojo tipo diabetą, užkirsti kelią lėtinėms komplikacijoms. Gydytojų bendruomenė tikisi, kad ateityje valstybė šiuos aparatus kompensuos, nes nuolatiniai gliukozės matuokliai keičia su diabetu kasdien susiduriančių žmonių gyvenimą.“
Lapkričio mėnesį nuolatinio gliukozės stebėjimo sistemas gaminanti „Dexcom“ organizuoja pasaulinę iniciatyvą „See Diabetes“ (liet. Matyti diabetą), kuria siekia informuoti visuomenę apie gyvenimą su diabetu ir paskatinti šią būklę turinčius žmones dalytis savo istorijomis.