Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Ir iš viso daug dalykų keičiasi iš esmės, kai žmonės iš paribių ištraukiami į vidurį. Bet ne tam, kad jų negalia pasidarytų visuomenės norma. Juk dabar normalus turi turėti kurią nors padžiūvusią asmenybės dalį! (Wayhomestudio nuotr.)
Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt
Evangelijose yra pasakojama istorija, kaip kartą Jėzus kalbėjo sinagogoje šabo dieną. Ten buvo trys interesų šalys: fariziejai, kurie norėjo kažkaip Jėzų sugauti kalbantį ir įrodyti, kad Jis daro viską ne taip; paprasta liaudis, kuri gėrė kiekvieną Mokytojo žodį; na, ir, aišku, tie, kuriems nėra vietos, nepatogūs. Šitą kartą tai buvo žmogus su padžiūvusia ranka. Be kita ko, padžiūvusi ranka gali reikšti, kad žmogus nebemoka, nebeišgali daryti gera kaip Dievas dykai, kad gyvena gyvenimą vien iš išskaičiavimų.
Jis nuplėšia kaukes
Bet šiandien tegu tiesiog būna kitoks žmogus, turintis negalią. Mums patinka, kai mes visi būname pagal savo rūšis! Akli su aklais, luoši su luošais, seni su senais, o mes su sėkmingais. Tegu nesėkmingi nevaikšto mūsų gatvėmis, tegu tyli, tegu kalbasi tarpusavyje. O mes kalbėsime sėkmingas kalbas ir bent kiek jausimės už juos geresni.
Tai eilinė dienos, gal šios dienos, situacija. Darbe ar namuose. Vos tik gauname pareigas, iš karto tampame savo srities žinovais. Žinome, kaip visi turi galvoti, kalbėti. Tai fariziejaus vaidmuo.
Kita vertus, galime įžvelgti, kad kiekviename yra tas smalsus eilinis, kuris pavargsta nuo visko ir nori būti atgaivintas. Ir ligonis yra, kuris dailiai slepiasi ir aiškina: „Ai, man viskas gerai, man visai patogu ir su padžiūvusia ranka, siela, gyvenimu.“ Nes juk visi rodosi socialiniuose profiliuose nepaprasti: tik šypsenos, kelionės, grybai, jūra, vakarėliai.
Bet Jėzus nėra funkcionierius, kuris siekia išpildyti instrukcijas, kad visi būtų patenkinti ir patikrinimas nerastų trūkumų. Anaiptol, Jis visai priešingai elgiasi. Jausdamas įtampą tarp visų scenos dalyvių, Jis nuplėšia kaukes!
„Stok į vidurį“, – sako žmogui su padžiūvusia ranka. O tada, apžvelgęs teisuolius, kurių manymu, negalima gydyti šeštadienį, ir išsamiai pasiteiravęs: „Ar galima šeštadienį gera daryti, ar bloga“, nuliūdęs, kad pastarieji tyli, Jis išgydo žmogų. Liepia jam ištiesti ranką.
Laimi, išlaisvindamas save nuo netikrų standartų
Visą šią istoriją sužinojau labai seniai. Ne kaip ji parašyta, o kaip ji veikia. Dar būdama studente, girdėjau apie Arkos bendruomenę, nepaisant kai kurių detalių apie įkūrėją, pats bendruomenės tikslas yra rūpintis psichinę negalią turinčiaisiais. Čia sveiki žmonės ima gyventi su svetimais psichinę negalią turinčiais žmonėmis ir rūpintis jų fiziniu, socialiniu-emociniu ir dvasiniu gyvenimu.
Istorijų daug ir visokių, bet, pati būdama studente, sutikau žmonių, kurie vykdavo savanoriauti į Prancūziją ar kitą pasaulio valstybę, kur tokių bendruomenių buvo, ir grįždavo visiškai pakeisti, spindintys viltimi ir gerumu. Ypač ryškus stebuklas būdavo tie jaunuoliai, kurie nenorėdavo nei mokytis, nei dirbti, nei iš viso ką nors veikti. Jie grįždavo ramūs, atradę savo kryptį.
Skaičiau, svarsčiau ir pati svajojau, pabaigusi studijas, ten nuvykti. Nenuvykau. Bendruomenių dabar yra Kaune ir Vilniuje, jei kas nori pabandyti, nebūtina vykti į Prancūziją. Yra hospisų, globos namų, pataisos namų, migrantų stovyklų, sergančių vienišų vaikų, benamių, vienišų senelių. Čia ir kitur galima nueiti ir priimti tą išgydymą sau.
Iš ko tas stebuklas? Tiesiog pasakius, kad žmogus, kuris neatitinka aukščiausių visuomenės naudingumo standartų, vis dar atitinka aukščiausius Dievo duoto orumo standartus ir yra vertas gero, gražaus gyvenimo. Ir kai jis objektyviai kažko negali, žmogus kuris gali, padarydamas nieko nepralošia, bet, priešingai, laimi. Laimi, išlaisvindamas save patį nuo netikrų naudingumo ir konkurencingumo standartų.
Pirma dalijasi, o paskui ateina
Daugybę kartų mačiau tą stebuklą, kai jaunimas, kai suaugusieji, atlikę pirmą kartą savanorystės darbą, ima spindėti. Aišku, visada lieka abejonių, ar tikrai ši pagalba yra pagalba, o gal žmogus pats pasistengtų, ką jau čia mes jam padėjome? Tik mes, kurie žinome Dievo charakterį, suprantame, kad gerovė ateina vien ją kuriant kitiems, kad turtai atitenka tiems, kurie moka jais dalytis su stokojančiaisiais. Bet pirma dalijasi, o paskui ateina.
Ir iš viso daug dalykų keičiasi iš esmės, kai žmonės iš paribių ištraukiami į vidurį. Bet ne tam, kad jų negalia pasidarytų visuomenės norma (dabar normalus turi turėti kurią nors padžiūvusią asmenybės dalį)! Ne tam, kad jie būtų vertinami, ar tikrai pakankamai jie nenormalūs, kad jiems reiktų padėti, bet su tuo tikėjimu, kad tokia sveikos visuomenės gyvavimo tvarka.
Apaštalas Paulius, aiškindamas apie bendruomenę kaip apie kūną, sako, kad „tariamai silpnesnieji kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai“ (1 Kor 12,22-24).
Aš nesiruošiu pakeisti visuomenės, nei jos išgelbėti. Dėl savęs, grynai dėl savo gerovės vis ieškau kokio žmogaus, kokių nors žmonių grupės toliau paribiuose, kad, prie jų prisiartinusi, suprasčiau, kaip jiems į vidurį patekti, kokias Kinijos didumo sienas reikia išgriauti. Ir man būna šventė, kad savo širdyje nugriaunu tą sieną ir prisiartinu prie žmogaus. Nes Dievas nori, kad kiekvienas apsčiai gyvenimo turėtų. Vadinasi, tiek, kiek jam telpa.
O istorijos moralas labai paprastas: kasdien būti Jėzumi, kuris kitą, labiausiai pažeistą ir atskirtą, pakviečia į vidurį. Ir visai nebūtina iš vidurio iškrapštyti sėkmingųjų spektaklį vaidinančiųjų. Jie patys išeis į kitą sceną.