Stefanija Skirmantienė: „Moteriškumas – būti savimi“

Šiauliai

Visada elegantišką ir pasitempusią moterį gatve palydi smalsūs ar net pavydūs praeivių žvilgsniai. Nuotr. S. Skirmantienės asmeninio albumo.

Erika ŠivickaitėŠaltinis: Etaplius.lt

170199

Baigiasi kovas – moterų mėnuo, kada daugelis dailiosios lyties atstovių sutelkia dėmesį į kartu su pavasariu pražystantį moteriškumą. Telefonu skambinu buvusiai ilgametei Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus pirmininkei, Mykolo Arkangelo statulėlės, Šiaulių apskrities televizijos organizuojamo konkurso „Moteris saulė 2012“ nominantei, pedagogei ir aktyviai visuomenininkei Stefanijai Skirmantienei (79 m.). Išgirdusi, kad kalbėsimės apie moteriškumą, ji maloniai bei nuoširdžiai pradeda kvatotis ir priduria: „Nežinau, ką galėčiau papasakoti“. Mums pradėjus kalbėtis, temų atsirado daug – nuo imuniteto stiprinimo pavasarį iki automatinės skalbimo mašinos, virtusios šašlykine.

Foto galerija:

Plaukų priežiūrai – muilas ir lietaus vanduo

Visada elegantišką ir pasitempusią moterį gatve palydi smalsūs ar net pavydūs praeivių žvilgsniai. Net ir jaunesnės kartos atstovės S. Skirmantienės teiraujasi, kaip jai pavyksta taip puikiai atrodyti, kai jos moteriškumo bei elegancijos nekeičia net laikas. Pasiteiravus joniškietės apie Sovietų sąjungos laikais naudojamas kosmetikos priemones, ji atsako, kad, žinoma, apie tokias grožio paslaugas, kokios siūlomos dabar, buvo galima tik pasvajoti. Prieš keliasdešimt metų moterys vis tik pasitelkdavo įvairių gudrybių, kad atrodytų gražiai.

Šviesūs plaukai buvo madingi ir anksčiau, tik nebuvo dažų ir priemonių, kurių pagalba būtų galima tapti blondine. Nors S. Skirmantienė iki šiol plaukų nedažo, ji pamena tarp moterų plačiai naudotus plaukų dažus „Chna“, „Basma“, „Gama“ (net 7 atspalvių plaukų dažai), dažomąjį šampūną „Rubin“. Dažna kuri tapdavo blondine peroksido pagalba, o žilus plaukus moterys paslėpdavo naudodamos rašalą. „Retai lankydavausi kirpykloje, nes iki 40-ties turėjau ilgus plaukus. Būdavo vargas, kai reikėdavo plauti galvą. Ilgos kasos taip greit neišdžiūdavo, nes juk plaukai džiūdavo natūraliai, jokių džiovintuvų nebuvo. Plaukus plaudavau muilu, dilgėlių nuoviru ir plovimui naudodavau lietaus vandenį. Pusę dienos tekdavo paskirti plaukų priežiūrai. Jokių priemonių nebuvo, tačiau plaukai buvo sveiki ir ilgi“, - apie plaukų priežiūrą pasakoja pašnekovė. Anot jos, jau dabar yra pastebimos žilos plaukų sruogos, tačiau sidabrinių gijų ji kol kas neplanuoja slėpti.

Juk ir sidabrinės plaukų sruogos puošia vyresnio amžiaus moteris. Pokalbio metu pašnekovė prisiminė, kad norint užfiksuoti šukuoseną, ypač garbanas, daugelis moterų griebdavosi cukraus sirupo. Iš pradžių juo sudrėkindavo plaukus, tada sukdavo sruogas suktukais. Toks metodas duodavo gerą rezultatą – garbanos būdavo dailios.

Blakstienas atskirdavo dantų krapštukais

„Kad blakstienos atrodytų ilgos ir nesuliptų nuo tušo, pasitelkdavome ne specialius šepetėlius, kurie dabar itin populiarūs, o dantų krapštukus“, - juokiasi S. Skirmantienė ir prisipažįsta, kad retai kada ryškindavo savo blakstienas. Tamsiu pieštuku moterys paryškindavo antakius, o vietoj skaistalų naudodavo lūpų dažus arba pieštukus. Vienos jų dažus tepdavo iš karto ant skruostų, kitos – pradžioje ant balto popieriaus lapo, kad įsitikintų, ar spalva bus tinkama. Joniškietė sako, kad kartais reikėdavo naudoti kelių spalvų pieštukus, norint išgauti norimą atspalvį. Ryškinant lūpas populiarumo viršūnėje, žinoma, buvo raudoni, dabar jau klasika tapę lūpų dažai.

Vargas dėl batų

Nepaslaptis, kad moteriškumas visais laikais buvo siejamas su aukštakulniais, kurie itin puošdavo dailiąją lytį, jai suteikdami elegancijos ir grakštumo. S. Skirmantienė sako, kad vargas buvo dėl batų, nes jų negalėdavai gauti, o ir kokybė buvo prasta – batai nuolat trindavo kojas. „Kiekviena norėdavo pasipuošti aukštakulniais, tačiau ne tik jie, bet ir kasdieniniai batai sukeldavo problemų su nuospaudomis ant pėdų. Dažnai tekdavo jas gydyti“, - prisimena elegancija trykštanti moteris.

Pasak S. Skirmantienės, anksčiau mados viršūnėje būdavo krampleninės suknelės, kurių ilgis siekdavo kelius. Pašnekovės teigimu, siuvėjos ieškodavo suknelių modelių pavyzdžių žurnale „Tarybinė moteris“ arba užsienietiškuose žurnaluose. Pagal tuos pavyzdžius ir siūdavo sukneles. Jos teigimu, naujausios mados Joniškį pasiekdavo kur kas vėliau nei kitus didžiuosius Lietuvos miestus. Tokia tendencija pastebima ir dabar.

Moterų nepuošia storos auksinės grandinėlės

Pasidomėjau, kokių spalvų rūbų daugiausia S. Skirmantienės garderobe. Pasirodo, moteris nėra išranki spalvoms, nes jai patinka įvairumas, tačiau tuo pačiu prisipažino, kad garderobe vyrauja klasika – juoda ir balta spalvos. „Anksčiau vengdavau vilkėti raudonos spalvos rūbais, nes maniau, kad vilkėdama tokios spalvos rūbais atrodysiu gana iššaukiančiai.

Dabar taip nebegalvoju“ – šypsosi joniškietė. Ji prisipažįsta, kad daug dėmesio skiria papuošalams ir įvairioms rūbų detalėms. Be jų, moters teigimu, nesukursi moteriško įvaizdžio. Kasdienai ji renkasi auksinius auskarus, o puošdamasi šventėms ar įvairioms progoms pirmenybę teikia sidabrui ar perlų papuošalams. S. Skirmantienės paklausiau be kokio papuošalo ji neišeitų iš namų. Moteris greit atsakė: „Be auskarų. Man jie reikalingi kasdien“.

Ir pridūrė, kad puoselėdama moteriškumą neseniai apsilankė kirpykloje ir grožio salone, kur jai buvo atliktas ilgalaikis gelinis manikiūras. Pasidomėjau, ar moteris rūbus renkasi pati, ar turi patarėją. „Dažniausiai renkuosi pati, žiūriu, kas man tiktų, tačiau kartais šiuo klausimu man pataria dukra Meilė“, - šypsosi ji.

Kalbant apie moterų papuošalus, S. Skirmantienė prasitarė, kad jos manymu moters nepuošia storos, sunkios auksinės grandinėlės. Jos nesuteikia grožio, atrodo iššaukiančiai.

„Moteriškumas – būti savimi“

Į mūsų moterišką pokalbį įsitraukia ponios Stefanijos draugas, rajono bitininkų draugijos pirmininkas Povilas Karitonas. Tiksliau jo paklausiama, kokia turi būti moteris. Vyras atsako, kad pirmiausia moteris privalo būti nuoširdi, mylinti, supratinga, mokanti bendrauti. Išvaizda taip pat svarbi – ji turi mylėti save ir rūpintis savimi. P. Karitonas priduria, kad tokią moterį jis jau sutiko. Tai S. Skirmantienė. „Kada šalia yra rūpestingas ir nuoširdus žmogus, pasijutau tarsi atjaunėjęs. Į pasą nebežiūriu. Džiaugiuosi gyvenimu, nes kartu su Stefute ir dirbame, ir leidžiame laisvalaikį“ – sako jis.

Jau pusmetį Satkūnų kaime kartu su gyvenimo draugu Povilu gyvenanti S. Skirmantienė sako, veiklos abiems pakanka. Tai kieme dirba, laukdami ateinančio pavasario, tai namuose atsiranda visokių darbelių, tai žiemos metu atsistoję ant slidžių aplankė Satkūnų kaimo apylinkes. Tęsdama P. Karitono mintis apie moteris, ilgametė visuomenininkė teigia, kad jai moteriškumas – būti savimi, nebijoti atverti savo širdies kitam žmogui, visada gerbti kitą ir, žinoma, mokėti bendrauti.

„Norint puoselėti moteriškumą, nepakanka rūpintis savo išvaizda. Reikia kiekvieną rytą pradėti su džiaugsmu ir stengtis to džiaugsmo neprarasti. Juk judėjimas yra gyvenimas“, - mintimis apie moteriškumą dalijasi buvusi ilgametė Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus pirmininkė. Ji priduria, kad energijos, sveikatos ir geros nuotaikos suteikia kiekvieną rytą vartojamas medus su citrina ir imbieru. Šis kokteilis stiprina imunitetą ir pageriną bendrą savijautą.

Naujausias projektas – originali šašlykinė

Nors karantinas pasaulyje ir šalyje užsitęsė, tačiau S. Skirmantienė jau laukia, kada prasidės Pagyvenusių žmonių asociacijos narių šokių repeticijos (aut. past. šokių grupės vadovė Giedra Jarmoškienė), atsiras galimybės organizuoti renginius, bus galima pakeliauti po Lietuvą, susitikti su bendraminčiais. Kol kas moteriai neleidžia nuobodžiauti dukra Meilė ir sūnus Gytis, o anūkė Aušrinė, atvykusi iš sostinės aplankyti šeimos narių, nepamiršta ir močiutės – jai atveža įvairių knygų, kad vakarai nebūtų tokie niūrūs ir ilgi.

Pokalbio pabaigoje S. Skirmantienė prasitaria, kad kartu su draugu Povilu nusprendė automatinei skalbimo mašinai suteikti antrą gyvenimą. Juk kūryba ir drąsių idėjų įgyvendinimas taip pat yra vienas iš moteriškumo bruožų. Iš jos vyras baigia konstruoti šašlykinę, kuri atėjus šiltajam metų laikui vietą ras gyvenamojo namo teritorijoje. Tokios originalios šašlykinės turbūt nėra visame Joniškio rajone. Mokėdama džiaugtis kiekvienu išaušusiu rytu, ponia Stefanija laukia tos dienos, kada gyvas susitikimas su jai brangiais ir pasiilgtais žmonėmis jos dienoms suteiks dar didesnę prasmę. 

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt