Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Stanislavos dukros Rimos Buteikytės-Pramoskolienės nuotr.
Chrisija KvietkauskienėŠaltinis: Ukmergės raj. savivaldybės inf.
Pasak Prezidento, žmonija niekada nepaliaus stebėtis, kaip motinystės stebukle susilieja dvi, regis, visiškai priešingos savybės: visiškas pasiaukojimas, savęs atidavimas ir didžiulė jėga. Prezidentas motinoms ir globėjoms linki stiprios sveikatos ir, kad namuose niekada ir netrūktų šilto bendravimo, džiaugsmo ir visus sunkumus nugalinčios vilties.
Dėl sveikatos gegužės 4 d. Prezidentūroje vykusioje apdovanojimų ceremonijoje dalyvauti negalėjusiai Stanislavai apdovanojimas bus pristatytas į namus.
S.Buteikienės kandidatūra apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu buvo pasiūlyta Ukmergės rajono savivaldybės administracijos teikimu.
Stanislava Voverytė-Buteikienė gimė 1931 m. rugsėjo 20 d. Martnonių kaime, Ukmergės apskrityje. Kai Stanislavai tebuvo 2 metai, mirė tėvas, o jai sulaukus 19-os - mirė ir mama. Toliau Stanislava gyveno su teta. Ištekėjo 1956 metais. Vyras Vilhelmas dirbo kolūkyje įvairius darbus: traktorininku, brigadininku, fermos darbininku, statybose.
Stanislava šiam garbingam apdovanojimui buvo teikiama, nes to yra nusipelniusi – užaugino 8 vaikus Petrą, Laimą, Rimą, Vytą, Kazimierą, Vilę, Virginiją ir Almantą. Jiems gimus moteris sugebėjo ne tik juos prižiūrėti, bet dar ir išbėgti į darbą kolūkyje. Iki pat pensijos dirbo kolūkyje įvairius darbus ir buvo vertinama kaip gera, sąžininga, nuoširdi ir darbšti darbuotoja. Mėgo dainuoti, kartu su kaimo moterimis. Su dainomis aplankė kone visą Ukmergės rajoną, o kai pakviesdavo, dainuodavo ir Molėtų krašte. Labai mylėjo vaikus, tad kaimynai vis palikdavo jos globai savuosius, o kai į kolūkį atveždavo derliaus nuimti studentes, jos vis bėgdavo pas Stanislavą pabendrauti, o ši mielai jas priimdavo, pavaišindavo, pasikalbėdavo. Jaunimas ją labai mėgo, nors ir kaimynai žinojo, kad Stanislava visada ateis, jei tik reikės pagalbos ar patarimo.
1986 m. mirus vyrui Vilhelmui, toliau mažuosius vaikus – Vilę, Virginiją, Almantą augino viena. Teko padėti ir kitiems dar pilnai neįsikūrusiems vaikams. Stanislava, išėjus vaikams, gyveno tvarkingai, o grįžus į namus sūnui Almantui, dabar su juo kartu gyvena savo name, kuriame praleido didžiausią ir sunkiausią savo gyvenimą etapą.
Moteris yra mėgstama, nekonfliktiška, draugiška, visad pasiruošusi padėti kaimynams, darbšti ir nepraradusi humoro jausmo. Jos vaikai gyvena tvarkingai, yra atsakingi, rūpestingi, dirba, sukūrę šeimas, augina vaikus ir dažnai lanko mamą.
Stanislava džiaugiasi, kad užaugino gerus vaikus ir sunkiai dirbti nebereikia. Ją aplanko marčios ir anūkės, nors sūnų Vyto ir Kazimiero nebėra. Moteris turi 5 anūkes ir 1 anūką, kurie užaugo draugiški, žingeidūs, mokantys po keletą kalbų, keliaujantys po pasaulį, o svarbiausia geranoriški ir nuoširdūs.Ypatingai daug džiaugsmo suteikia proanūkė Agota, kuri jau pirmokė.
S. Buteikienei suteikta Valstybinė II laipsnio pensija, kaip užauginusiai 5 ir daugiau vaikų.